ĮVADAS
Klausimas „Ar Logos – Žodis, Sūnus, Jėzus Kristus – yra Dievas?“ jau tūkstantmečius glumina religines tradicijas. Ši problema kyla ne dėl apreiškimo dviprasmiškumo, o dėl esminio nesusipratimo: terminas „Dievas“ Šventajame Rašte vartojamas įvairiomis prasmėmis, ir šios prasmės nesusilieja į vieną apibrėžimo ašį.
Be to, teologinėse diskusijose dažnai daroma prielaida apie nesaugią ar grėsmės apimtą dievybę, kuri privalo ginti savo unikalumą nuo konkurentų. Tokios prielaidos iškreipia tiek Tėvo transcendentinę prigimtį, tiek Logoso pedagoginį vaidmenį.
Šiame traktate siūloma nuosekli sintezė, pagrįsta šiomis tezėmis:
- Tik Tėvas yra absoliutus, besąlygiškas egzistencijos Šaltinis.
- Logosas yra tobulas, pedagoginis Tėvo apreiškimas, apdovanotas visiška valdžia, tačiau savo prigimtimi atskiras.
- Dieviški perspėjimai ir nuolankumo kalba yra skirti žmonių dvasinei būklei, o ne Tėvo sosto apsaugai.
- Tėvas laisvai dalijasi valdžia, nes Jo viršenybė yra nepajudinama.
- Nuolankumas yra struktūrinis reikalavimas bendrystei su Dievu, o ne reikalavimas pataikauti.
- Kūrinija egzistuoja kaip pedagoginė simuliacija, skirta parengti laisvas būtybes dalyvauti dieviškojoje meilėje.
I DALIS — ABSOLIUTUS TĖVO VIENYBĖ
1. Tėvas kaip besąlygiška tikrovė
Tėvas – „Vienintelis Dievas“ – nėra vien tik kiekybiškai vienas, bet kokybiškai nepalyginamas. Jo vienybė nėra skaičiavimo, bet metafizinė:
- nesukurta
- be priežasties
- neribota
- savarankiška
- neprarandama
- nesivaržanti
Tikroji vienybė nėra trapi; jai nereikia jokios gynybos.
Taigi Tėvo viršenybė nėra apsaugotinas laimėjimas, bet begalinis šaltinis, kurio negalima išeikvoti.
2. Dieviškasis viršenumas ir konkurencijos nebuvimas
Tikram Dievui negali kelti grėsmės įgaliojimų perdavimas, įgaliojimų suteikimas ar kitų išaukštinimas. Manyti kitaip reiškia sumenkinti Jį iki kosminio monarcho, bijančio nuvertimo.
Todėl:
Tėvo unikalumas niekada nėra pavojuje – net ir dalijantis Jo sostu.
Šis principas paneigia antropomorfinį nesaugumo jausmą, kuris dažnai glūdi klasikinės dogmatikos pagrinduose.
II DALIS — ĮVAIRIOS „DIEVO“ APIBŪDINIMAI ŠVENTAJAME RAŠTE
1. „Dievas“ kaip Aukščiausiasis Kūrėjas
Tik Tėvas atitinka šį apibūdinimą. Tik Jis vienas yra pirminis Šaltinis, Tas, „iš kurio yra viskas“.
2. „Dievas“ kaip Aukščiausiasis Gėris ir Tobulumas
Vėlgi, tik Tėvas vienas vadinamas „Tuo, kuris yra Geras“ absoliučia prasme. Sūnus atsisako šio titulo sau pačiam šia absoliučia forma.
3. „Dievas“ kaip Sostinėje sėdintis Valdovas
Čia Sūnus yra įžengęs į sostą.
Tačiau įžengimas į sostą yra dovana, o ne ontologinė tapatybė.
Taigi Logos gali būti vadinamas „Dievu“ funkciniu požiūriu, nepažeidžiant monoteizmo.
Kiekvienas apibrėžimas yra teisėtas savo srityje, tačiau jų negalima sujungti į vieną.
III DALIS — LOGOSAS KAIP TARPININKAS IR APREIKŠĖJAS
1. Logoso prigimtis ir vaidmuo
Logosas yra tobulas Tėvo išraiškos pavyzdys:
- Tėvo valios išraiška
- Tėvo gailestingumo įsikūnijimas
- Tėvo įgaliojimų perdavimas
- Tėvo charakterio atskleidimas
Logos nėra Būties Šaltinis, bet priemonė, per kurią Būtis yra perteikiama.
Tai reiškia:
„Per Jį viskas buvo sukurta.“
2. Logoso mokomoji kalba
Kai Logosas kalba Šventajame Rašte – ar tai būtų Evangelijose, ar Korane – Jis dažnai kalba:
- pirmuoju asmeniu kaip Dievas
- įsakmą balsu
- su perspėjimais apie dievišką pavydą ar išskirtinumą
Tačiau tokia kalba yra pedagoginė, o ne tiesioginis Tėvo vidinės psichologijos atskleidimas.
3. Dieviškoji kalba kaip terapija žmogaus sielai
Logosas pritaiko savo kalbą prie žmogaus sugedimo:
- gydyti aroganciją
- sulaikyti savęs išaukštinimą
- kad sugriautų stabus
- kad nukreiptų dėmesį į Tėvą
- kad išmokytų nuolankumo
- kad sudarytų sąlygas bendrystei
Šie perspėjimai nėra Dievo, saugančio savo sostą, bet Logoso, saugančio mūsų gebėjimą priimti Dievą be dvasinio žlugimo.
Šis skirtumas yra esminis.
IV DALIS — NUOLANKUMAS, AROGANTIŠKUMAS IR PRIEIGA PRIE DIEVO
1. Arogancija kaip kliūtis
Dieviški perspėjimai apie „konkurentus“ ar „partnerius“ nėra susiję su kosmine konkurencija.
Jie susiję su ieškotojo vidine būsena.
Arogancija:
- iškreipia suvokimą
- užkerta kelią imlumui
- sugriauna dvasinį sąmoningumą
- trukdo bendrystei
- sukuria nepriklausomybės iliuzijas
- uždaro sielą nuo dieviškosios meilės
Taigi Logos mūsų labui susiduria su šiais modeliais.
2. Nuolankumas kaip struktūrinis reikalavimas
Nuolankumo reikalaujama ne Dievo garbei, o mūsų išgydymui.
Kaip akys turi būti išvalytos, kad priimtų šviesą,
taip ir siela turi būti nusižeminusi, kad priimtų Dievą.
V DALIS — TĖVO DŽIAUGSMAS DALINANTIS DIEVIŠKUMĄ
1. „Aš pasakiau: Jūs esate dievai“
Šventasis Raštas nuolat užsimena, kad Tėvo valia yra ne kaupti dieviškumą, o pakelti tvarinius, kad jie galėtų juo dalytis.
Tai nėra politeizmas, o dalyvaujamoji teozė:
- Dievas lieka vienintelis Šaltinis.
- Kūriniai dalijasi ja kaip dovana.
- Logos yra pirmasis tokio dalijimosi pavyzdys.
2. Sūnus kaip bendros šlovės pavyzdys
Sūnaus įžengimas į sostą parodo:
- kad Dievas gali dalytis absoliučia valdžia nieko neprarandamas
- kad Tėvo šlovė yra begalinė, neapribota
- kad tikroji dieviškumas yra gausus, o ne konkurencinis
Sūnus nekonkuruoja su Tėvu, bet atskleidžia Tėvo dosnumą.
VI DALIS — KOSMINĖ PEDAGOGIKA: KŪRINYS KAIP SIMULIACIJA
1. Kūrimas kaip mokymosi aikštelė
Žmogaus autonomija ir laisva valia egzistuoja struktūrizuotoje, apribotoje tikrovėje — simuliacijoje metafizine prasme — ne kaip apgaulė, o kaip ugdymas.
2. Simuliacijos tikslas
Simuliacija egzistuoja:
- kad išmokytų nuolankumo
- kad ugdytų meilę
- kad ištobulintų pasirinkimą
- kad formuotų sielą
- kad parengtų būtybes dalyvauti dieviškajame gyvenime
Dievui mūsų nereikia; simuliacija skirta mūsų labui.
3. Logos kaip vedlys simuliacijoje
Logos įsikiša į simuliaciją kaip:
- mokytojas
- korektorius
- gydytojas
- teisėjas
- kompanionas
- apreiškėjas
Jis ruošia sielą galutiniam persikėlimui į aukštesnę tikrovę, kur įgyvendinama dieviškoji bendrystė.
VII DALIS — SINTETIZAVIMAS: AR LOGOSAS YRA „DIEVAS“?
Atsakymas visiškai priklauso nuo apibrėžimo:
A. Dievas = Absoliutas, Nesukurtas Šaltinis
Tik Tėvas yra Dievas.
B. Dievas = Aukščiausiasis Gėris
Tik Tėvas yra Dievas.
C. Dievas = Sostą užimantis Valdovas
Sūnus funkciniu požiūriu yra Dievas dėl dovanos, o ne tapatybės.**
Taigi Logosas:
- nėra Tėvas
- nėra Absoliutas
- nėra Šaltinis
- bet visapusiškai dalyvauja dieviškoje veikloje
- ir tobulai atskleidžia Tėvą
- nes Tėvo viršenybė nekyla pavojaus dėl dalijimosi.
Tai yra nuoseklus, tvirtas monoteizmas.
IŠVADA: DIEVIŠKOJO DOSNUMO EKONOMIKA
Šiame traktate pateikiamas modelis, kuriame:
- Tėvas lieka vienintelė galutinė Dievybė
- Logos yra išaukštintas virš visų kūrinių, tačiau išskirtinis
- dieviškasis žodis yra pritaikytas žmogaus formavimui
- nuolankumas yra būtinas bendrystei
- dieviškasis dosnumas, o ne dieviškasis nesaugumas, paaiškina Sūnaus įžengimą į sostą
- kūrinija yra pedagoginė erdvė laisvai pasirinktai meilei
Šiame modelyje Tėvo didybė nėra ginama—ji atsiskleidžia per Jo pasiryžimą dalytis viskuo, net savo sostu.
O Logoso didybė nėra grėsmė monoteizmui—ji yra aukščiausias Tėvo begalinio dosnumo apreiškimas.