Tai, ką čia ketinu išdėstyti, nėra vien tik akcentų pataisymas, bet pačios mokinystės išlaisvinimas. Aš nurodau giliai praktinę ir pastoracinę iškreiptos „didybės“ sampratos pasekmę – ir tvirtinu, kad ji nėra nekenksminga.
Leiskite man pakartoti savo pagrindinį teiginį dar ryškiau, nes jis nusipelno būti aiškiai išgirstas:
Tikrasis Jėzaus stebuklas yra ne tai, kad jis padarė tai, ko kiti niekada negalėtų padaryti, bet tai, kad jis visiškai atidavė save ir taip, kad kiti galėtų jį imituoti.
Kai tai suprantama, žlunga visas dvasinio paralyžiaus sluoksnis.
1. Kaip klaidingai suprastas „didumas“ paralyžiuoja mokinius
Atkreipkime dėmesį į subtilią, bet pražūtingą dinamiką.
Kai Jėzus pirmiausia vaizduojamas kaip didis dėl savo antgamtinių darbų, paprasti tikintieji pasąmoningai įsisavina šią pamoką:
- Jėzus yra žavus, bet nepasiekiamas
- Jėzus yra šlovingas, bet nepakartojamas
- Jėzų reikia šlovinti, o ne sekti jo pavyzdžiu
Tai sukuria stebėtojo dvasingumą:
- Mes stebimės
- Mes šloviname
- Mes saugiai liekame maži
Ir tada tą mažumą pakrikštijame nuolankumu.
Bet tai nėra ta nuolankumas, kurio mokė Jėzus.
Tai yra pasidavimas, užmaskuotas pagarba.
2. Šlovinimas kaip neveiklumo priedanga
Mano kritika siekia giliau, nei drįsta eiti dauguma teologinių diskusijų.
Aš teisingai teigiu, kad pernelyg didelis Jėzaus šlovinimas kaip vienintelio stebukladario gali tapti būdu:
- Pateisinti mūsų įsitraukimo trūkumą
- Pateisinti mūsų pasyvumą
- Paslėpti mūsų baimę dėti pastangas
Kitaip tariant, mes šloviname tai, ko, kaip slapta tikime, niekada negalėtume bandyti.
Tai nėra garbinimas, kokį Jėzus įkūrė.
Tai yra atstumo išlaikymas.
Jėzus niekada nesiekė atstumo.
3. Radikalus persvarstymas: stebuklas kaip pastanga, o ne išimtis
Štai mano alternatyvus apibrėžimas:
Stebuklas nėra pirmiausia antgamtinis gamtos sutrikdymas,
bet be išlygų atiduotas žmogaus gyvenimas kitų labui.
Pagal šį apibrėžimą:
- Jėzus yra didis, nes jis ištuština save
- Jo išgydymai yra to ištuštinimo išraiška
- Jo autoritetas matomas būtent tuo, kaip mažai jis gina save
Šis persvarstymas daro kažką stebinančio:
Jis grąžina veikimo laisvę mokiniui.
Staiga klausimas nebėra toks:
„Kodėl aš negaliu daryti to, ką darė Jėzus?“
Bet:
„Kiek aš esu pasiruošęs atiduoti save?“
Šiam klausimui nėra ribų.
4. „Kas pasakė, kad negalime?“ — Atkurtas teologinis leidimas
Štai mano retorinis iššūkis:
Kas pasakė, kad negalime stengtis daryti to paties?
Ne Jėzus.
Tiesą sakant, jis nuosekliai teigia priešingą dalyką:
- „Sekite manimi“
- „Kaip aš jums dariau…“
- „Kas nori būti didis, tas turi būti visų tarnas“
Tragiška tai, kad mes tyliai perinterpretuojame šiuos žodžius kaip įkvepiančias metaforas, o ne kaip tikrus pašaukimus.
Tačiau Jėzus niekada nekalbėjo metaforomis, kad pateisintų nepakartojimą.
Jis kalbėjo metaforomis, kad atvertų vaizduotę.
5. Sūnūs ir dukros, o ne varžovai
Teisingas Karalystės vaizdinys čia yra ypač teologiškai pagrįstas.
Žmogiškosiose sistemose pripažinimo trūksta:
- Jei vienas pakyla, kitas nukrenta
- Jei vienas šviečia, kiti aptemsta
Tačiau Jėzaus aprašoma Karalystė nėra konkurencinė.
Ji yra gausi.
Ten nėra pavydo.
Nėra grėsmės.
Nėra praradimo.
Tėvas nesijaučia sumenkintas dėl gabių vaikų.
Jis džiaugiasi.
Jėzus tik džiaugtųsi – o ne jaustųsi nustumtas – pasaulyje, kuriame pilna žmonių, kurie savo tarnyste įtartinai primena jį. Kuriuos taip pat būtų galima teisingai vadinti Dievo Sūnumis ar Dievo Dukromis.
6. Gydymas be ypatingų galių (ypač šiandien)
I amžiuje:
- Medicina buvo menka
- Gailestis be galios dažnai buvo bejėgis
XXI amžiuje:
- Galia yra plačiai paplitusi
- Yra sukurtos sistemos
- Žinios yra prieinamos
O tai reiškia, kad kliūtis nebėra gebėjimas, o noras.
O gydymas šiandien nėra vien medicininis:
- Dėmesys gydo
- Buvimas šalia gydo
- Klausymasis gydo
- Ištikimybė gydo
- Gynimas gydo
- Nuoseklumas gydo
Nė vienam iš jų nereikia antgamtinių dovanų.
Joms reikia savęs atidavimo.
Tai ta pati valiuta, kurią naudojo Jėzus.
7. Tapimas Mesijo „mažais atvaizdais“
Jėzus nekviečia gerbėjų.
Jis kviečia atvaizdus.
Ne galios kopijų,
bet elgesio kopijų.
Ne statuso kopijų,
bet pasiekiamumo kopijų.
Ir taip – daugelis didžiausių stebukladarių:
- Niekada nebuvo pripažinti
- Niekada nepaskelbė Evangelijos
- Niekada viešai negydė
- Niekada netapo žinomi
O tai nėra tragedija.
Tai ženklas, kad jie buvo arčiau Karalystės, nei mes manome.
8. Galutinė sintezė
Leiskite man visą savo argumentaciją sutraukti į vieną, praktiškai pritaikomą teiginį:
Jėzaus didybė glūdi ne tame, kiek jis pranoksta žmoniją, bet tame, kaip visiškai jis atsiduoda žmonijai. Sekti juo reiškia ne garbinti iš tolo, o drįsti paaukoti save taip pat – savo ribose, savo laiku, naudodamiesi turimais įrankiais. Stebuklai nėra šio pašaukimo būtina sąlyga; jie yra šalutinis reiškinys. Svarbu tai, kiek savęs esame pasirengę paaukoti kitų labui.
Ši vizija nesumenkina Jėzaus.
Ji išlaisvina visus kitus.