Santrauka
Mato 28:19 dažnai cituojamas kaip aiški Trejybės formulė. Šiame straipsnyje teigiama, kad toks aiškinimas neturi lingvistinio pagrindo, egzegetiškai neatitinka Naujojo Testamento krikšto praktikos ir teologiškai nesiderina su pačio Jėzaus mokymo modeliais. Atidžiau išnagrinėjus graikų frazę εἰς τὸ ὄνομα, paaiškėja, kad ši eilutė išreiškia ne liturginę formulę, o tikslu grindžiamą transformaciją. „Vardas“, kurį dalijasi Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, nėra metafizinė tapatybė, bet moralinė ir santykių savybė – dieviškasis gailestingumo bruožas. Todėl krikštas yra ritualinis įžengimas į šį dieviškąjį gailestingumą, atitinkantis Jono Krikštytojo „krikštą atgailai“ ir Petro „krikštą nuodėmių atleidimui“. Šventojo Rašto liudijimai ir ankstyvosios krikščioniškosios praktikos patvirtina, kad ši ištrauka nėra formulė ir nėra susijusi su Trejybės doktrina.
1. Įvadas
Mato 28:19 – dažnai vadinamas Didžiuoju įsakymu – pateikia vieną iš labiausiai diskutuojamų ritualinių frazių ankstyvojoje krikščioniškoje literatūroje:
„„Eikite tad ir padarykite visų tautų mokinius, krikštydami juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.“ (Mt 28, 19, NRSV)
Tradicinė krikščioniškoji teologija tai vertino kaip Jėzaus nustatytą trejybinę krikšto formulę. Tačiau toks aiškinimas remiasi prielaida, kad „vardu“ reiškia žodinę formulę, o ne kryptingą ar tikslingą veiksmą.
Šio straipsnio tikslas – iš naujo išnagrinėti šią prielaidą:
- Atlikdami frazės εἰς τὸ ὄνομα lingvistinę analizę;
- Parodydami, kaip „vardo“ vartojimas Biblijoje ir Antrojo Šventyklos laikotarpiu nurodo charakterį, o ne „asmenį“;
- palyginant Jėzaus frazę su kitomis Naujojo Testamento krikšto idiomomis;
- analizuojant krikšto praktiką „Apaštalų darbuose“ ir ankstyvuosiuose krikščioniškuose raštuose;
- išplėtojant teologines krikšto kaip „pasinėrimo į dieviškąjį gailestingumą“ implikacijas.
2. Prepozicinės frazės εἰς τὸ ὄνομα
lingvistinė analizė. 2.1 εἰς + naudininko linksnio reikšmė
Klasikinėje ir koine graikų kalbose εἰς su naudininku paprastai reiškia:
- kryptį („į“, „į“),
- tikslą / siekį („dėl“),
- rezultatą („vedantį prie“).
Ji nenaudojama nurodyti ritualinės formulės priemonės, taip pat nėra standartinė prielinksnio forma, reiškianti „vardu“ teisiniuose kontekstuose (kuriuose paprastai vartojama ἐν + naudininkas).
Tikslo / rezultato εἰς konstrukcijų pavyzdžiai
- εἰς μετάνοιαν — „atgailos tikslu“ (Mt 3, 11)
- εἰς ἄφεσιν τῶν ἁμαρτιῶν — „dėl nuodėmių atleidimo“ (Apg 2:38)
- εἰς τὸν θάνατον — „į mirtį“ (Rom 6:3)
- εἰς θεὸν — „Dievo link“ (1 Pt 1:21)
Nė viename iš šių pavyzdžių εἰς nereiškia žodinės formulės. Jis visada nurodo tikslą, kryptį arba transformaciją.
2.2 Tai pritaikant prie Mato 28:19
Taigi εἰς τὸ ὄνομα Mato 28:19 geriausiai verčiama:
- „į Vardą“,
- „Vardo link“,
- „Vardo tikslu“.
Tai paverčia krikštą iniciaciniu pasikeitimu, o ne liturginiu deklamavimu.
3. „Vardo“ (ὄνομα / שֵׁם) semantika Biblijos literatūroje
3.1 Vardas kaip charakteris / reputacija
Hebrajų ir graikų kalbos idiomose „vardas“ pirmiausia nėra etiketė, o charakterio apibendrinimas arba reputacija.
Klasikiniai tekstai:
- Patarlių 22:1 — „Geresnis yra pasirinkti gerą vardą, negu didelius turtus.“
Graikų kalbos analogijos:
- ὄνομα καλόν (geras vardas) = geras charakteris, garbinga reputacija.
3.2 Dievo Vardas, atskleistas kaip gailestingumas
Šventajame Rašte Dievo Vardas nuosekliai apibrėžiamas per moralines savybes, o ne metafizines kategorijas.
Hebrajų Biblija
Išėjimo 34:6–7 — Dievas atskleidžia savo vardą Mozei:
„YHWH, YHWH, gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti… atleidžiantis nuodėmes.“
- Psalmių 103:8 atkartoja tą patį Vardą.
Naujasis Testamentas
Luko 6:36 —
„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.“
Tai yra tiesioginis kreipimasis į Dievo Vardą kaip į Jo esminį bruožą.
3.3 Jėzaus „Vardo“ vartojimas
Jėzus vartoja „vardą“, kad išreikštų moralinę tapatybę:
- „Aš atskleidžiau Tavo Vardą mokiniams“ (Jono 17:6).
Jis aiškiai neištarė Tetragrammatono; Jis apreiškė Dievo charakterį.
Taigi bendras Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios „Vardas“ Mato 28:19 geriausiai suprantamas kaip jų bendras dieviškasis bruožas – būtent gailestingumas.
4. Palyginimas su kita Naujojo Testamento krikšto terminija
Naujojo Testamento krikštas nuosekliai apibūdinamas tikslu grindžiamais terminais, o ne formulės kartojimo terminais.
4.1 Jonas Krikštytojas: Krikštas į atgailą
„Aš jus krikštiju į atgailą.“ (Mt 3, 11)
Tikslas – proto ir širdies pasikeitimas, išreiškiamas nuolankumu ir išpažinimu.
4.2 Petras: Krikštas nuodėmių atleidimui
„Pasikrikštykite… nuodėmių atleidimui.“ (Apd 2, 38)
Vėlgi dėmesys skiriamas rezultatui, o ne žodinėms formulėms.
4.3 Paulius: Krikštas į Kristų ir į mirtį
„Visi mes, kurie esame pakrikštyti į Kristų Jėzų, esame pakrikštyti į jo mirtį.“ (Rom 6:3)
Esmė yra dalyvavimas Kristaus keičiančiame gyvenime.
4.4 Atitikimas Mato 28:19
Taigi Mato formuluotė atitinka šį modelį: krikštas yra nukreiptas į transformaciją—į dieviškąjį Vardą (= charakterį), o ne į doktrininę formulę.
5. Šventraščių ir istorinių įrodymų, prieštaraujančių trinitarinei formulės interpretacijai
5.1 Apaštalų darbai: kiekvienas krikštas vyksta vien tik Jėzaus vardu
Apaštalų darbų knyga nuosekliai rodo apaštališkąją praktiką:
- Apaštalų darbai 2:38 — Jėzaus Kristaus vardu
- Apaštalų darbai 8:16 — Viešpaties Jėzaus vardu
- Apaštalų darbai 10:48 — Jėzaus Kristaus vardu
- Apaštalų darbai 19:5 — Viešpaties Jėzaus vardu
Jei Mt 28:19 būtų privaloma liturginė formulė, apaštalai sistemingai ignoruotų Jėzaus įsakymą — tai neįmanoma išvada.
5.2 Ankstyvosios krikščioniškosios raštos
„Didachė“ (I a. pabaiga / II a. pradžia) pateikia trijų dalių krikšto modelį, tačiau jo nelaiko dogmatiniu ar metafiziniu. Ankstyvoji krikščioniškoji liturgija pasižymi įvairove, o ne vienodumu.
Ši įvairovė rodo, kad seniausiose krikščionių bendruomenėse nebuvo jokios fiksuotos „trejybinės formulės“.
6. Teologinės pasekmės: bendras Dievo vardas – „Gailestingumas“
6.1 Gailestingumas kaip vienijantis bruožas
Tėvas:
- Luko 6:36 – „Tėvas yra gailestingas.“
- Iš 34:6 — Vardas = gailestingumas.
Sūnus:
- Lk 23:34 — „Tėve, atleisk jiems.“
- Mt 9:13 — „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.“
Dvasia:
- Gal 5, 22–23 — vaisiai apima švelnumą, kantrybę.
- Rom 5, 5 — Dievo meilė, išlieta į širdis per Dvasią.
6.2 Krikštas kaip įžengimas į Dieviškąjį gailestingumą
Todėl „krikštas Vardu“ yra krikštas į bendrą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios pobūdį:
gailestingumo, atleidimo ir užuojautos gyvenimą.
7. Išvada
Mato 28:19, skaitant pagal εἰς τὸ ὄνομα lingvistinę reikšmę, biblinį „vardo“ vartojimą, Naujojo Testamento krikšto modelius bei Jėzaus paties mokymo etinį akcentą, negali būti suprantama kaip įtvirtinanti Trejybės krikšto formulę.
Atvirkščiai, Jėzus įsako savo mokiniams panardinti atsivertėlius į dieviškąjį pobūdį, Vardą, kurį dalijasi Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – gailestingumo Vardą.
Taigi krikštas nėra formalus, bet transformuojantis, ne metafizinis, bet etinis, ne doktrininis, bet santykių pagrįstas. Tai įžengimas į gyvenimą, kurį formuoja Dievo gailestingumas, apreikštas Tėve, įkūnytas Sūnuje ir įgyvendintas tikinčiuosiuose per Šventąją Dvasią.