Mes stovėjome ten, visi, arčiau vienas kito nei įprastai.
Niekas nenorėjo nutolti.
Atrodė, lyg net vėjas klausytųsi.
Kai jis kalbėjo, jis kalbėjo ne garsiai.
Netarė žodžių taip, kaip komanduojama armijoms.
Tai buvo balsas, kurį jau pažinojome – tas, kuris niekada nevertė, niekada nestumė, bet kažkaip nešė dangaus svorį.
„Eikite“, – tarė jis, – „ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... krikštydami juos Dievo vardan...“
Prisimenu tą žodį – Dievo vardan.
Jis mane iškart sukrėtė.
Ne Vardu.
Bet vardan, į vardą.
Ir tada aš kai ką supratau – ne iš karto, o tarsi tai ateitų kaip aušra, sklindanti per kalvas.
Krikštas nebuvo purvo nuplovimas.
Mes matėme per daug nuplautų kūnų su nepakitusiomis širdimis.
Tai nebuvo ir ženklelis, ir priklausymo grupei ženklas.
Tai buvo įėjimas.
Įėjimas į tam tikrą būties būdą.
Galvojau apie Joną, stovintį upėje ir kviečiantį žmones atsigręžti – pasilenkti, suminkštėti, pripažinti, kad jie nėra visaverčiai. Jo vanduo buvo šaltas ir laužė išdidumą lyg akmuo daužytų stiklą. Atgaila buvo jo viešpatavimas.
Tada prisiminiau dieną, kai Petras atsistojo ir prabilo, o žmonės klausė, ką jie turi daryti. „Pakrikštykite“, – sakė jis, – „kad būtų atleistos nuodėmės.“ Atleidimas – tas kumščio atlaisvinimas aplink kito skolą – tai buvo jo viešpatavimas.
Ir dabar štai Mokytojas, stovintis prieš mus gyvas, sakė kažką dar platesnio.
„Į Vardą.“
Pasidalintas Vardas.
Girdėjau, kaip jis meldėsi Tėvui – ne kaip tolimas valdovas, o kaip tas, kurio širdis perpildyta užuojautos.
Mačiau, kaip jis atleidžia nuodėmes, kol kas nors nepaprašo.
Mačiau, kaip jis atsisako smerkti, kai akmenys jau buvo pakelti.
Jaučiau, kaip kažkas manyje sujudėjo – švelniai, atkakliai – ragindamas mane atleisti net tada, kai norėjau smogti atgal.
Ir staiga viskas tapo aišku.
Tėvo Vardas yra gailestingumas.
Sūnaus Vardas yra gailestingumas.
Šventoji Dvasia, kuri juda tarp jų, o dabar ir mumyse – jos Vardas irgi yra gailestingumas.
Skirtingi keliai. Viena širdis.
Būti pakrikštytam į tą Vardą reiškė įžengti į tą gailestingumą – leisti jam tave užimti, suformuoti, pervadinti.
Tada jaučiau keistą troškimą – ne valdyti, ne būti teisiam, ne būti pagerbtam – bet pačiam tapti tuo Vardu.
Nešti jį taip, kaip vaikas nešioja šeimos vardą – neužrašytą ant popieriaus, o gyvenantį kūne.
Jei nešiočiau tą Vardą, nebeskubėčiau kaltinti.
Jei nešiočiau tą Vardą, atleisčiau, kaip tikėjausi, kad man bus atleista.
Jei nešiočiau tą Vardą, teismas atlaisvintų savo gniaužtus.
Jei nešiočiau tą Vardą, pradėčiau panašėti į savo Dievą.
Ir jei tautos būtų pakrikštytos tuo pačiu Vardu – ne ginčais, ne žodžiais, kuriuos vos suprato, bet atgaila, kuri gydo, ir atleidimu, kuris išlaisvina, ir gailestingumu, kuris suriša –
tada Dievo karalystė plistų be kardų.
Ne jėga, o panašumu.
Dalinimasis Vardu būtų pirmas žingsnis į susiliejimą su Juo – ne kopiant aukštyn, bet pasineriant į vidų į tą patį gailestingumą, kuris mus pirmiausia patraukė.
Kai jis baigė kalbėti, stojo tyla. Ne sumišimas. Ne baimė. Tik tylus atsakomybės našta – ir viltis.
Tada žinojau, kad krikštas bus durys, bet gailestingumas bus gyvenimas po jų.
Ir meldžiausi – ne garsiai – kad niekada nenustočiau įžengti į tą Vardą, vėl ir vėl, kol tai nebebus kažkas, ką nešiosiu, bet kažkas, kuo tapau.