Pakalbėkime apie Jėzaus mirties ir prisikėlimo paslaptį – ir apie tai, kodėl krikščionys ir musulmonai, atrodo, nesutaria, tačiau abu gali turėti dalį tos pačios tiesos.
Krikščionys sako: Jėzus buvo nukryžiuotas, mirė, buvo palaidotas, o trečią dieną prisikėlė.
Musulmonai sako: jie jo nenužudė, jie jo nenukryžiavo, bet buvo padaryta taip, kad atrodytų, jog taip buvo.
Iš pradžių tai skamba kaip priešingi teiginiai. Bet kas, jei tai yra du būdai žiūrėti į vieną dievišką veiksmą?
Pagalvokite apie pačius Evangelijos tekstus. Jie niekada neparodo mums tikrojo prisikėlimo momento. Niekas nemato, kaip lavonas „pabunda“ kapavietėje. Jie mato tik rezultatą: tuščią kapą, sulankstytus drabužius, angelus, skelbiančius, kad Jis dingo.
O kai Jis pasirodo? Jis niekada nerandamas sėdintis kapavietėje. Jis visada atvyksta iš kitur – eina su mokiniais keliu, staiga atsiranda užrakintame kambaryje, kepa žuvį paplūdimyje. Jis netgi akimirksniu išnyksta.
Tai neatrodo kaip žmogus, išlipantis iš kapavietės. Atrodo kaip kažkas, persikėlęs į naują egzistencijos formą – gyvas, sveikas, laisvas.
Kapo sargai? Jie dreba prieš angelą, o ne prieš išeinantį Jėzų. Jie praneša apie tuščią kapą, o ne apie pro juos einantį prisikėlusį žmogų. Tas tylėjimas pasako daug.
Ir atkreipkite dėmesį: prisikėlęs Jėzus neparodo jokios traumos. Jokio silpnumo, jokių psichologinių randų. Jo žaizdos yra, bet tik kaip atpažinimo ženklai. Jis ramus, džiaugsmingas, nesulaužytas.
Taigi, kas iš tiesų vyksta? Istorijoje liudytojai tikrai matė Jį mirštantį. Jų liudijimas galioja. Bet Dievas neleido mirčiai Jo sulaikyti. Vietoj to, Dievas perkėlė Jį į gyvenimą – į būseną, kurioje mirtis negali jo sulaikyti.
Ir čia atsiveria tiltas:
Krikščionys yra teisūs – Jis buvo nukryžiuotas, mirė ir prisikėlė.
Musulmonai yra teisūs – jie Jo nenužudė, nes Dievo galutinėje realybėje Jis niekada nebuvo mirties įkaitas.
Viena paslaptis, du liudytojai.
Ką žmonės matė: mirtį.
Ką Dievas paskelbė: gyvenimą.
Ir tai yra viltis mums visiems. Mirtis nėra paskutinis žodis. Dievas yra didesnis.