Kodėl Petras nusiminė, kai Jėzus trečią kartą paklausė, ar jis Jį myli?
Įprastas atsakymas – Petras buvo tris kartus išsižadėjęs Jėzaus, tad dabar turėjo tuos išsižadėjimus atitaisyti trimis meilės išpažinimais. Ši scena tampa suklupusio mokinio atsistatymo akimirka. Tačiau toks paaiškinimas remiasi prielaida, kurią pirmiausia reikia pagrįsti: kad Petras savo noru apleido Jėzų ir kad dėl to jo meilę reikėjo atkurti.
Aš šią sceną suprantu kitaip. Petro meilė niekada nebuvo dingusi. Jam tiesiog nebuvo suteikta galimybė sekti Jėzumi iki galo tuo metu, kai jis pats to norėjo.
Pažadas prieš išsižadėjimą
Paskutinės vakarienės metu Petras paklausė Jėzaus, kur šis eina. Jėzus atsakė:
„Kur aš einu, tu dabar negali manęs sekti, bet vėliau tu mane seksi.“
— Jn 13, 36
Svarbios abi šios dalies pusės. Jėzus nustatė ribą Petro sekimui, tačiau kartu pažadėjo, kad ateityje tai išsipildys. Petras seks Jėzų. Tik negalės to daryti dabar.
Petras iškart paklausė, kodėl negali sekti tą akimirką, ir pareiškė, kad atiduotų gyvybę už Jėzų. Tik po šio pareiškimo Jėzus išpranašavo tris išsižadėjimus.
Įprastai manoma, kad Petro pažadas buvo tik tuščias pasitikėjimas savimi, kurį netrukus sugriovė baimė. Vis dėlto jo elgesys tą naktį nusipelno rimto vertinimo. Jis išsitraukė kalaviją. Jis sekė Jėzų į Jį suėmusiųjų kiemą. Tai buvo pavojingi veiksmai žmogui, kuriam, atrodytų, labiausiai rūpėjo išsigelbėti pačiam.
Petras stengėsi išlikti šalia. Jis bandė eiti būtent ten, kur Jėzus jam buvo pasakęs, kad jis dar negali sekti.
Kaip jau esu teigęs analizuodamas išsižadėjimo epizodą, Petro veiksmus sustabdė laikinas suvokimo ir sąmoningumo nutrūkimas. Jo žodžiai reiškė Jėzaus išsižadėjimą, tačiau jie neišreiškė laisva valia pasirinkto atsisakymo. Kai sąmoningumas sugrįžo, jis prisiminė viską ir pravirko.
Šis nutrūkimas pasitarnavo tam atsiskyrimui, apie kurį Jėzus jau buvo kalbėjęs. Jėzus turėjo vienas pereiti per artėjantį išbandymą; jo mokiniai turėjo būti apsaugoti. Petro ryžtas nepakeitė nustatyto laiko.
Meilė, kuri vis sugrąžindavo jį atgal
Po Jėzaus mirties Petras nubėgo prie kapo. Vėliau, pamatęs Jėzų krante, jis puolė į vandenį, norėdamas pasiekti Jį kuo greičiau.
Čia įžvelgiamas tęstinumas, kurį dažnai užgožia kalba apie „atkuriamą meilę“. Petras nuolat veržėsi prie Jėzaus. Teismo kiemas, kapas ir krantas liudija tą patį troškimą – būti ten, kur buvo Jėzus.
Tuomet Jėzus paklausė, ar jis Jį myli.
Petras atsakė, kad Jėzus tai žino. Jėzus patikėjo jam savo kaimenės globą. Tada sekė kitas klausimas, kitas atsakymas, kitas pavedimas. Ir galiausiai klausimas nuskambėjo trečią kartą.
Jonas pasakoja, kad Petras nusiminė, nes Jėzus paklausė jo trečiąsyk. Petras apeliavo į Jėzaus visažinystę:
„Viešpatie, Tu viską žinai; Tu žinai, kad Tave myliu.“
— Jn 21, 17
Šis kreipimasis kelia vieną iš pagrindinių sunkumų įprastam, vyraujančiam aiškinimui. Jei Petras būtų sąmoningai tris kartus išsižadėjęs Jėzaus, norėdamas apsisaugoti, toks jo užtikrintumas skambėtų itin drąsiai, netgi akiplėšiškai. Jo nesenas elgesys prieštarautų tam tikrumui, kurį jis prašė Jėzų pripažinti.
Galima įsivaizduoti, kad dėl kaltės jausmo nuolat kartojami klausimai tampa skausmingi. Tačiau toks paaiškinimas neatsako į klausimą, kas čia iš tikrųjų vyksta. Skaitytojui vis tiek tenka aiškintis, kodėl Petras taip tvirtai remiasi Jėzaus žinojimu kaip savo meilės liudijimu.
Pagal čia siūlomą interpretaciją, šis kreipimasis turi tiesioginę prasmę. Jėzus žino apie meilę, kuri pastūmėjo Petrą į pavojų. Jis žino, kodėl Petras sekė paskui Jį į teismo kiemą. Jis žino, kodėl Petras skubėjo pas Jį vėl ir vėl.
Petrui nereikia išgalvoti atnaujinto atsidavimo. Jam reikia, kad Jėzus pripažintų tą atsidavimą, kuris buvo gyvas visą laiką.
Kodėl kartojimas skaudina
Įsivaizduokite šį pokalbį iš Petro perspektyvos.
Jis norėjo sekti Jėzų į mirtį, tačiau buvo sustabdytas. Dabar Jėzus vėl stovėjo priešais jį. Petras skubėjo pas jį. Vis dėlto jam teko nuolat atsakinėti į tą patį klausimą.
Ką dar jis galėjo pasakyti? Ko dar trūko? Ar kelias sekti Jėzų vis dar buvo uždaras?
Tokiu požiūriu žvelgiant, Petro sielvartas atspindi skausmą meilės, kuri negali suprasti, kodėl jai tenka vis iš naujo save išreikšti. Jis kreipiasi į tą vienintelį asmenį, kuris žino visą šios meilės istoriją. Jo atsakyme jaučiama skuba žmogaus, kuriam jau teko palaukti.
Galiausiai Jėzus visiškai pritaria ir prabyla apie Petro senatvę – laiką, kai kitas jį suriš ir ves ten, kur jis nenori eiti. Jonas aiškiai nurodo, kad šie žodžiai reiškia mirtį, kuria Petras pašlovins Dievą. Iškart po to Jėzus taria:
„Sek paskui mane.“
— Jn 21, 19
Čia vėl išryškėja pažadas, duotas per Vakarienę. Tuomet Petras negalėjo sekti paskui Jėzų. Jis tai padarys vėliau. Dabar pranešama apie būsimą jo mirtį ir duodamas paliepimas sekti paskui.
Tai nereiškia, kad Petras turi mirti nedelsiant. Jėzus kalba apie jo senatvę. Rūpinimasis kaimene priklauso gyvenimui, kuris dar laukia ateityje; kankinystė – galutinei jo baigčiai.
Viskam savas laikas
Todėl ši triguba sąsaja išlieka reikšminga. Tris kartus Petrui buvo sutrukdyta eiti kartu su Jėzumi. Tris kartus į jį kreipiamasi ir jam patikima atsakomybė, prieš paskelbiant kelią į jo paties mirtį.
Reikalauti atlygio už tai, kad jam buvo sutrukdyta ne savo noru, reikštų paversti jo apsaugojimą kaltinimu. Tai reikštų kaltinimą, jog jis nepadarė to, ko, anot paties Jėzaus, jis tuo metu negalėjo padaryti.
Štai kodėl keliu abejones dėl įprasto krikščioniško šios scenos vaizdavimo. Jame pernelyg lengvai suabejojama Petro atsidavimu, jo sustabdymas prilyginamas bailumui, o pakartotinis pašaukimas laikomas kompensacija už nepavykusią meilę.
Sąsaja tarp 13-ojo ir 21-ojo Jono evangelijos skyrių leidžia pažvelgti kitaip. Noras jau buvo. Turėjo ateiti tam skirtas laikas. Petro meilė vis traukė jį prie Jėzaus. Vakarienės metu tas sekimas buvo atidėtas. Prie jūros jam buvo patikėta to sekimo ateitis.
„Vėliau paseksi“ – tai buvo pažadas. „Sek paskui mane“ – tai buvo atnaujintas kvietimas.