Jono 21:20–23 perskaitymas prisikėlimo per perkėlimą šviesoje
Tarp daugelio mįslingų Evangelijos pasakojimo ištraukų mažai kas yra taip mįslinga kaip trumpas pokalbis, užfiksuotas Jono 21:20–23. Scena vyksta po prisikėlusio Jėzaus pasirodymo prie Tiberiados ežero, iškart po Jėzaus pokalbio su Petru apie jo ateitį. Tame pokalbyje Jėzus išpranašauja, kad Petras vieną dieną pašlovins Dievą mirties forma, tradiciškai suprantama kaip kankinystė. Jis užbaigia įsakymu: „Sek paskui mane.“
Petrui apsisukus ir pradėjus eiti su Jėzumi, jis pastebi kitą figūrą už jų – mokinį, kurį Evangelija įvardija kaip tą, „kurį Jėzus mylėjo“. Pamatęs jį, Petras užduoda klausimą, kuris atrodo visiškai pagrįstas:
„Viešpatie, o kaip su šituo?“
Vis dėlto atsakymas, kurį jis gauna, atrodo keistai nepatenkinamas:
„Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kam tau tai rūpi? Tu sek paskui mane.“
Šimtmečius vertėjai sunkiai suprato šį atsakymą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo išsisukinėjimas. Petras iškelia konkretų ir aktualų klausimą, tačiau Jėzus atsako tuo, kas skamba kaip atsisakymas į jį atsakyti. Pati Evangelija pripažįsta, kad šis teiginys sukėlė painiavą, nes daugelis mokinių nusprendė, kad mylimas mokinys niekada nemirs. Tekste iš karto paaiškinama, kad Jėzus iš tikrųjų to nesakė.
Sunkumas išlieka: kodėl Jėzus atsako tokiu neįprastu būdu?
Petro klausimo pagrįstumas
Pasakojimo kontekste Petro klausimas nėra nei tuščias smalsumas, nei netinkamas kišimasis. Ką tik įvyko kažkas reikšmingo Jėzaus ir jo pasekėjų santykiuose.
Jo žemiškosios tarnystės metu mokiniai sekė mokytoju, kurio misija iš esmės liko jo paties. Tačiau po prisikėlimo dinamika pasikeičia. Jie nebėra tik mokiniai, stebintys mokytoją; dabar jiems patikėta tęsti pačią misiją. Anksčiau Evangelijoje Jėzus jau buvo jiems pasakęs, kad jis nebevadina jų tarnais, o draugais.
Pokalbyje prieš šią ištrauką Petras sužino, kad sekimas Jėzumi nuves jį į kančią ir galiausiai į kankinystę. Toks pašaukimas iš karto kelia natūralų klausimą: ar kiti eis tuo pačiu keliu?
Taigi Petro klausimas kyla iš bendros atsakomybės logikos. Jei jis ruošiasi pradėti pasiaukojimo gyvenimą dėl bendro tikslo, kitų likimas yra tiesiogiai svarbus. Misija nebėra padalinta į mokytojo asmeninį darbą ir ribotą mokinių vaidmenį. Dabar tai bendras darbas.
Dėl šios priežasties Jėzaus atsakymo staigumas tampa ryškus. Atsakymas nepaaiškina mylimo mokinio likimo ir nepaaiškina skirtingų vaidmenų misijoje. Vietoj to, Jėzus tiesiog klausia:
„O kas tau?“
Įprastoje istorinių įvykių sistemoje toks atsakymas atrodo nepilnas.
Palyginimo problema
Petro klausimas remiasi tam tikra prielaida: kad mokinių likimus galima prasmingai palyginti toje pačioje linijinėje istorinėje sistemoje.
Jei Petras mirs kaip kankinys, o kitas mokinys toliau gyvens, tuomet skirtumas akivaizdžiai egzistuoja. Šis skirtumas natūraliai skatina paaiškinimą. Kodėl vienas kelias, o ne kitas? Kodėl aukojimasis vienam mokinį, o ilgaamžiškumas kitam?
Taip samprotaujant klausimas tampa neišvengiamas.
Vis dėlto Jėzus nesiima lyginimo. Vietoj to jis jį panaikina.
Pokalbis prisikėlimo šviesoje per perkėlimą
Pokalbis tampa aiškesnis, jei prisikėlimas suprantamas ne tiesiog kaip gyvenimo atkūrimas toje pačioje nenutrūkstamoje istorinėje linijoje, bet kaip dieviškojo perkėlimo aktas – perėjimas į realybę, kurioje laikina įvykių struktūra nebeturi galutinės galios.
Tokioje sistemoje istorijos įvykiai – kančia, mirtis, kankinystė, ilgaamžiškumas – priklauso laikinai tvarkai. Jie įvyksta laiko tėkmėje, bet neapibrėžia galutinės Dievo nustatytos realybės.
Po perkėlimo Petras būtų perkeltas į laiko juostą, kurioje kankinystė iš viso neįvyko. Petras jos neprisimins, ir taip yra ne todėl, kad jo atmintis bus ištrinta, o todėl, kad jis niekada jos nepatyrė. Jis supras, kad niekada nemirė. Šiuo atveju, kuo jo likimas skiriasi nuo to mokinio, kuris ilgai gyvens? Kodėl Petrui iš tikrųjų rūpi, kad kitas mokinys gyvens iki Jėzaus sugrįžimo? Petras bus toks pat gyvas.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Petro kankinystė, nors ir reali to meto liudininko istorijoje, nesudaro nuolatinio ar lemiamo skirtumo tarp jo ir kitų mokinių. Tai, kas atrodo kaip dramatiškas skirtumas laikiniame pasakojime, galiausiai išnyksta, žiūrint iš prisikėlusiųjų tvarkos perspektyvos. Kitaip tariant, jei keliautume laiku ir grįžtume į Petro kankinystės laiką, nerastume to įvykusio, lygiai taip pat, kaip nerastume Jėzaus nukryžiuoto.
Jei dieviškas perkėlimas galiausiai atkuria ir surenka visus misijos dalyvius į tą pačią galutinę realybę, kurioje mirties nebuvo, tai klaidingai tariami istorinio likimo skirtumai praranda savo reikšmę.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Petro bandymas palyginti likimus tampa netikslus. Tiksliau sakant, Jėzus sako:
„Petrai, ar tu vis dar nesupranti? Tik pažiūrėk į mane – nepamenu, kad būčiau patyręs savo kankinystę, nors žinau, kad turėjau ją išgyventi, kad būčiau tokioje būsenoje, kokioje esu dabar. Nebijok mirti kaip kankinys, kad niekada nebūtum miręs, mano broli!“
Jėzaus atsakymo prasmė
Taigi Jėzaus atsakymas veikia ne tiek kaip išsisukinėjimas, kiek kaip pataisymas.
„Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kokia tau tai rūpi?“
Šis teiginys nežada mylimam mokiniui nemirtingumo. Pati Evangelija išaiškina šį nesusipratimą. Vietoj to, atsakymas atskleidžia misijos vertinimo istorinių rezultatų kategorijomis beprasmybę.
Petro pašaukimas aiškus: jis turi sekti Kristumi net iki kančios. Tačiau šis pašaukimas nesuteikia jam teisės vertinti savo kelio su kito keliu.
Pats palyginimas yra nesvarbus. Prisikėlimo pradėtoje galutinėje tvarkoje nė vienas iš tų mokinių kelių nenustato pranašumo ar nelygybės.
Taigi Jėzus grįžta prie pagrindinio įsakymo:
„Tu sek paskui mane.“
Kitaip tariant, lemiamas dalykas yra ne kančios ar ilgaamžiškumo pasiskirstymas tarp mokinių, o kiekvieno ištikimybė jam duotame pašaukime.
Ankstyvojo gando kilmė
Evangelijoje pažymima, kad Jėzaus žodžiai sukėlė gandą, jog mylimas mokinys nemirs. Šis nesusipratimas yra daug ką atskleidžiantis. Be gilesnės perspektyvos, kurią numatė Jėzaus atsakymas, klausytojai natūraliai bandė interpretuoti teiginį remdamiesi įprastais istorinio tęstinumo lūkesčiais.
Jei kas nors „pasiliks iki Viešpaties atėjimo“, akivaizdžiausia išvada yra ta, kad jis tiesiog gyvens neribotą laiką.
Todėl evangelistas pataiso gandą pabrėždamas, kad Jėzus to nesakė. Jis tik pateikė hipotetinį teiginį, skirtą nukreipti Petro dėmesį.
Pats nesusipratimas pabrėžia, kaip sunku interpretuoti žodžius, pasakytus iš prisikėlimo horizonto, vis dar mąstant įprasto laiko kategorijomis.
Hierarchijos išnykimas
Šioje interpretacijoje ištrauka perteikia subtilų, bet galingą teologinį principą.
Žmonės instinktyviai gyvenimo vertę vertina matomais rezultatais: didvyriška mirtimi, ilga ištverme, dramatiška auka ar ramiu ilgaamžiškumu. Tokie skirtumai lengvai sukuria hierarchijas religinėje atmintyje.
Tačiau prisikėlimo perspektyva šiuos palyginimus išsklaido. Kankinystė neiškelia vieno mokinio aukščiau už kitą, nes galiausiai kankinystė nebūtų patirta, kai jis būtų perkeltas į naują realybę. Kaip tada kas nors gali tuo girtis, jei pats to nepatyrė ir neprisimena? Jis girdės pagyrimus, bet niekada tuo nesigirs. Panašiai ir ilgaamžiškumas nesumenkina ištikimybės. Abu priklauso praeinančiai istorijos tvarkai.
Nuolatinis lieka ne žmogaus mirties būdas ar gyvenimo trukmė, o veiksmas sekti Kristumi bet kokiu keliu. Visiems baigsis gerai.
Paskutinis nurodymas
Kai palyginimas žlunga, prasmingas lieka tik vienas nurodymas.
Petro neprašoma suprasti likimų pasiskirstymo tarp mokinių. Jam nesuteikiama teisė matuoti kitų kelių.
Jam duodamas tik įsakymas, kuris apibrėžė mokinystę nuo pat pradžių:
„Sek paskui mane.“
Žvelgiant iš prisikėlimo perspektyvos – ir ypač iš dieviškojo perkėlimo perspektyvos – akivaizdūs skirtumai tarp mokinių nublanksta į antrą planą. Tai, kas kažkada atrodė esminga laikinėje istorijoje, tampa antraeiliu dalyku realybėje, kurią galiausiai nustato Dievas.
Taigi keistas Jėzaus atsakymas nebėra vertintinas kaip vengimas atsakyti. Tai priminimas, kad tikrasis misijos horizontas slypi anapus laikinų laiko sukurtų skirtumų.