Atidus Evangelijų skaitymas leidžia manyti, kad „tikėjimas“ – taip, kaip jį supranta ir vertina Jėzus, – nėra viena kuri nors geba, o sudėtinė nuostata, susidedanti bent iš trijų neatsiejamų elementų: vaizduotės, pasitikėjimo ir nuolankumo. Kai trūksta bent vieno iš jų, tikėjimas subyra – net jei atrodo, kad kiti du elementai yra. Tai padeda paaiškinti, kodėl Jėzus kartais giria nepaprastą tikėjimą ten, kur įsitikinimas atrodo minimalus, o kitais atvejais priekaištauja dėl „mažo tikėjimo“ ten, kur tikėjimas jo galia atrodo akivaizdus. Jėzaus požiūriu, tikėjimas nėra įsitikinimas, kad jis gali veikti; tai – laikysena, leidžianti vykti dieviškajam veikimui. Nuolankumas yra ta sąlyga, kuri neleidžia vaizduotei ir pasitikėjimui virsti reikalavimu, manipuliacija ar savęs iškėlimu.
Štai kodėl garsiausius tikėjimo pavyzdžius Evangelijose ženklina ne drąsūs reikalavimai, o stulbinantis nuolankumas. Moteris, kenčianti nuo kraujavimo, nemėgina konfrontuoti su Jėzumi, jo netrukdo ir net neprašo. Ji įsivaizduoja, kad išgijimas įmanomas, pasitiki, jog jis gali įvykti per Jėzų, ir nusižemina tiek, kad tiki, jog pakanka net jo drabužio krašto. Jos tikėjimas nėra garsus, iškalbingas ar savimi pasitikintis. Jis tylus, kuklus ir nereikalaujantis sau išskirtinio dėmesio – ir Jėzus aiškiai įvardija jį kaip didį. Romos šimtininko pavyzdys dar aiškesnis. Jis neabejoja Jėzaus gebėjimu gydyti; priešingai – jis nusižemina atsisakydamas artumo, statuso ir privilegijų. Jis įsivaizduoja pasaulį, kuriame valdžia veikia be regimo demonstravimo, pasitiki Jėzaus žodžiu be įrodymų ir aiškiai pripažįsta nesąs vertas priimti Jėzų savo namuose. Jėzaus nuostaba čia labai iškalbinga: jis sako tokio tikėjimo neradęs net Izraelyje. Jį išskiria ne tikėjimas galia, o nuolankumas jos akivaizdoje.
Tas pats dėsningumas atsiskleidžia ir Sirofenikijos moters atveju – ji priima metaforą apie nuo stalo krentančius trupinius. Jos tikėjimas pasireiškia ne bandymu įrodyti savo vertumą, o gebėjimu įsivaizduoti, kad Dievo gausa tokia didelė, jog pakanka net to, kas nėra „priklausantis dalykas“. Ji tiki, kad gailestingumui veikti nereikia jokio išankstinio nuopelno ar teisės. Jos nuolankumas nėra savęs niekinimas; tai atsisakymas grįsti viltį statusu. Visais šiais atvejais tikėjimas veikia būtent todėl, kad nuolankumas neleidžia žmogui paversti Jėzaus valdomu ištekliumi ar nuosava teise. Čia tikėjimas yra imlus, o ne siekiantis pasisavinti.
Tai leidžia aiškiai suprasti, kodėl Nazarete tikėjimas patyrė nesėkmę. Įprastas paaiškinimas – esą žmonės netikėjo, kad Jėzus gali daryti stebuklus, – neatlaiko kritikos. Nazareto gyventojai žinojo, kokia Jėzaus reputacija. Jie nebuvo skeptikai šiuolaikine prasme. Jų problema buvo ne netikėjimas, o pernelyg artima pažintis be nuolankumo. Klausimas „Argi tai ne stalius, Marijos sūnus?“ nėra galios neigimas; tai – pretenzija, kylanti iš tarpusavio ryšio. Kadangi Jėzus yra „vienas iš mūsų“, jie mano, jog jis privalo jiems pateikti įrodymų, pademonstruoti galią ir suteikti naudos. Tai ne vaizduotės ar pasitikėjimo stoka, o arogantiškas artumas. Tikėjimas čia žlunga ne todėl, kad jie abejoja Jėzaus gebėjimais, o todėl, kad prie jo artinasi be nuolankumo – laikydami jį vietiniu turtu, o ne asmeniu, kurio akivaizdoje dera priimti, o ne reikalauti. Šia prasme jų tikėjimas žlunga būtent todėl, kad tai išvis nėra tikėjimas, o tikėjimu prisidengtas įsitikinimas, jog jiems kažkas priklauso.
Šis požiūris taip pat padeda suprasti sudėtingesnius atvejus, pavyzdžiui, kai Petras eina vandens paviršiumi. Kai Petras išlipa iš valties, akivaizdžiai matyti ir vaizduotė, ir pasitikėjimas. Jis įsivaizduoja tai, kas neįmanoma, ir patiki save Jėzaus kvietimui. Vis dėlto, kai pradeda skęsti, Jėzus jį sudraudžia dėl „menko tikėjimo“, tiesiogiai neįvardydamas priežasties. Čia problema – ne staigus netikėjimas Jėzaus galia ir ne vien baimė dėl bangų. Sutrinka nuolankumas, suprantamas kaip nuolatinė priklausomybė. Tą akimirką, kai Petras pradeda suvokti save – vėją, save patį, atliekamą veiksmą, – jo laikysena nepastebimai pakinta: iš imlumo pereinama prie savikontrolės. Tikėjimas žlunga ne todėl, kad jis abejoja Jėzumi, o todėl, kad trumpam realybės centru vėl tampa jis pats. Net ir šiuo atveju priekaištas nėra griežtas, nes nesėkmę lemia ne arogancija, o nutrūkusi priklausomybė. Vis dėlto tai patvirtina dėsningumą: tikėjimas veikia tik tada, kai vaizduotė ir pasitikėjimas išlieka įsišakniję nuolankume.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, garsųjį klausimą „Ar tiki, kad galiu tave išgydyti?“ reikia suprasti atidžiai. Tam tikruose kontekstuose jis išbando vaizduotę ir pasitikėjimą: ar žmogus pajėgus įsivaizduoti kitokią tikrovę ir jai atsiduoti? Tačiau vien šis klausimas neapima viso Jėzaus tikėjimo supratimo. Kitais atvejais tikėjimas jo galia laikomas savaime suprantamu dalyku, tačiau tikėjimas vis tiek žlunga, nes trūksta nuolankumo. Vadinasi, tikėjimas nėra vien tik įsitikinimas, kad Jėzus gali veikti; tai – artinimasis prie Jo be jokių reikalavimų, spaudimo priemonių ar įsitikinimo, kad Tau kažkas priklauso. Kai trūksta nuolankumo, tikėjimas virsta įžūlumu; kai nuolankumo esama, pakanka net ir menkiausio tikėjimo.
Šis trejopas apibrėžimas – vaizduotė, pasitikėjimas ir nuolankumas – taip pat paaiškina, kodėl Jėzus nuolat sieja tikėjimą su vaikais. Vaikai laisvai kuria vaizdinius, natūraliai pasitiki ir neturi jokio socialinio ar dvasinio statuso. Jų nuolankumas nėra dirbtinai ugdomas – jis yra prigimtinis. Jie neina su reikalavimais. Jie priima. Štai kodėl Jėzus nesako, kad vaikai turi tikėjimą, o teigia, kad jiems priklauso Karalystė. Jie jau gyvena tokia būsena, kurioje tikėjimas yra įmanomas.
Šiuo požiūriu tikėjimas Jėzumi nėra vien protinis veiksmas; tai egzistencinė laikysena. Tai drąsa įsivaizduoti tai, kas dar nematoma; pasitikėjimas, leidžiantis patikėti save Dievui, o ne rezultatams; ir nuolankumas tai daryti nereikalaujant pagrindimo ar atlygio. Kai tik Jėzus giria tikėjimą, nuolankumas nėra tik pasirinktinas dalykas – tai tylioji ašis, aplink kurią sukasi tikėjimas. Ir kai tikėjimas žlunga, nepaisant regimo įsitikinimo, beveik visada slapta to priežastis būna puikybė – nesvarbu, ar ji subtili, ar akivaizdi.
Toks supratimas nesusilpnina tikėjimo, o jį sustiprina. Jis apsaugo tikėjimą nuo supaprastinimo iki optimizmo, įsitikinimo ar tikrumo ir grąžina jam vaikiškos laikysenos pavidalą, per kurį Karalystė apskritai tampa įmanoma.