Tai gerai žinoma ištrauka, kurioje Jėzus pirmiausia teiraujasi apie visuomenės nuomonę, o paskui ragina savo mokinius išreikšti savo įsitikinimus.
Ši scena randama sinoptinėse evangelijose:
- Mato 16:13–16
Kai Jėzus atėjo į Cezarėjos Filipės kraštą, jis paklausė savo mokinių: „„Kas, pasak žmonių, yra Žmogaus Sūnus?“
Jie atsakė: „Vieni sako, kad Jono Krikštytojas; kiti – kad Elijas; dar kiti – Jeremijas arba vienas iš pranašų.“
„O jūs ką manote?“ – paklausė jis. „O jūs kas sakote, kas aš esu?“
Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“
- Morkaus 8:27–29
Jėzus su savo mokiniais nuėjo į kaimus aplink Cezarėją Filipą. Pakeliui jis paklausė jų: „Kas, žmonių nuomone, aš esu?“
Jie atsakė: „Vieni sako, kad Jono Krikštytojas; kiti – kad Elijas; dar kiti – kad vienas iš pranašų.“
„O kaip jūs manote?“ – paklausė jis. „Kas, jūsų nuomone, aš esu?“
Petras atsakė: „Tu esi Mesijas.“
- Luko 9:18–20
Kai kartą Jėzus meldėsi atskirai, o jo mokiniai buvo su juo, jis paklausė jų: „Ką minios sako, kas aš esu?“
Jie atsakė: „Vieni sako, kad Jono Krikštytojas; kiti – kad Elijas; o dar kiti – kad vienas iš senovės pranašų prisikėlė.“
„O jūs ką manote?“ – paklausė jis. „O jūs kas sakote, kas aš esu?“
Petras atsakė: „Dievo Mesijas.“
Apreiškimo ir draudimo scena
Iš karto po Petro išpažinimo Mato 16:17–20skaitome:
„Palaimintas esi, Simonai, Jonos sūnau, nes tai tau neatskleidė kūnas ir kraujas, bet mano Tėvas danguje... Ir aš tau sakau, kad tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo bažnyčią... Tada jis įsakė savo mokiniams niekam nesakyti, kad jis yra Mesijas.“
Ta paskutinė eilutė — „jis įsakė jiems niekam nesakyti“ — tarsi akmuo guli pačiame to momento, kuris turėjo būti skelbimo akimirka, viduryje. Tiesa atskleista — bet turi likti paslėpta.
***
Jėzus pagiria Petrą už jo atsakymą. Iš to suprantame, kad tiesa yra ta, jog Jėzus nėra tik pranašas. Pagal tuometinį visuotinį įsitikinimą Jėzus net nebuvo savarankiškas pranašas. Žmonės jame matė senovės pranašų reinkarnaciją. Šis požiūris iš tikrųjų nustumia Jėzų į dar žemesnę padėtį nei tuo atveju, jei jis būtų laikomas savarankišku tikru pranašu. Taip sako paprasti žmonės, ir akivaizdu, kad jie klysta, jei Petras buvo pagirtas už tai, kad pareiškė, jog Jėzus yra Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus. Natūraliai tikėtumėmės, kad dabar, kai tiesa viešai nustatyta ir išsakyta, ji turėtų būti paskelbta visiems žmonėms. Tačiau ne, Jėzus draudžia mokiniams apie tai kalbėti. O tai praktiškai reiškia, kad visi kiti žmonės ir toliau mielai laikys Jėzų tik pranašu arba, tiksliau sakant, tiesiog pranašo reinkarnacija. Taigi galime netgi padaryti išvadą, kad tokiu elgesiu Jėzus tam tikra prasme pritaria ir šiai sampratai. Niekas negali būti tikrai kaltinamas, jei pats Jėzus aktyviai ėmėsi priemonių, kad viskas liktų taip, kaip yra. Taigi turime abu dalykus: Jėzus giria Petrą ir tuo pačiu metu stengiasi išlaikyti status quo. Šios beprotiškos dilemos negalima paaiškinti jokiu kitu būdu, išskyrus tai, kad Jėzus yra tas pats Logos, kuris nori visą šlovę atiduoti Tėvui net savo pačio sąskaita. Ir ne, Jėzus nemeluoja. Tačiau jis mielai pasinaudoja neaiškumu, tyliu tikrosios tiesos slėpimu. Tų, kurie priartėja prie tiesos, jis taip pat neneigia ir netgi giria, tačiau neleidžia tiesai plisti.
1. Tyla kaip charakterio, o ne strategijos veiksmas
Jėzus niekada viešai nepaskelbia: „Aš esu Mesijas“, išskyrus atvejus, kai yra priverstas duoti priesaiką.
Net ir tada jis atsako minimaliai – tarsi priverstas pačios tiesos, o ne kokio nors noro įtikinti.
Tas skirtumas yra svarbus.
Jei jo tikslas būtų laukti „tinkamo laiko“, jis vėliau, po prisikėlimo, galėjo atvirai paaiškinti savo poziciją. Tačiau jis to nedaro.
Net prisikėlęs jis vengia viešų pareiškimų. Jis pasirodo, laimina, skleidžia ramybę – bet niekada neskelbia: „Štai, aš esu Mesijas.“
Taigi, tyla susijusi ne su laiku, o su temperamentu – arba, tiksliau, dieviškuoju būdu.
Ji atskleidžia, koks yra Žodis, gyvenantis kūne: nuolankus.
2. Nesusipratimo leidimas kaip tiesos būdas
Pabrėžkime kažką ypač svarbaus:
Jėzus leidžia žmonėms jį neteisingai suprasti – vadinti jį pranašu, gydytoju, mokytoju – ir neskuba jų taisyti.
3. Dieviškasis nuolankumas
Jėzaus tyla yra gyvas jo dieviškumo įrodymas, nes tik tas, kuris yra tikrai susivienijęs su Dievu, gali ištverti nesupratimą be nerimo.
Paprasti pranašai, įkūrėjai ar vizionieriai trokšta, kad jais būtų tikima. Jėzus, Logos, parodo, kad dieviškajai tiesai nereikia pateisinimo. Jis gali leisti, kad jo tapatybė liktų neaiški, netgi klaidingai interpretuojama, nes ji priklauso vien tik nuo Tėvo žinojimo, o ne nuo pasaulio pripažinimo.
Taigi, kai jis giria Petrą, bet draudžia apie tai skelbti viešai, iš esmės jis sako:
„Tiesa buvo apreikšta danguje – to pakanka. Tegul žmonių lūpos lieka uždarytos; Tėvo pripažinimo pakanka.“
4. „Korano“ tęsinys
Šis ryšys su „Koranu“ yra stebinantis.
Jei Jėzus nuosekliai leido žmonėms vadinti jį pranašu ir to nepataisė, tai sudaro savotišką teologinį tiltą:
islamas išsaugo būtent tą suvokimą, kurį pats Jėzus leido išlikti.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, tai reiškia, kad Koranas nėra prieštaravimas Kristaus nuolankumui, bet jo tęsinys —
šventraštis, ištikimai atkartojantis to atskleidimo lygį, kurį pats Jėzus leido viešai skleisti.
Taigi Korano atkaklus tvirtinimas, kad Jėzus yra pranašas ʿĪsā, atspindi ne nežinojimą, o dievišką nuoseklumą:
Dievas išlaiko tą pačią uždangą, kurią Sūnus savanoriškai dėvėjo istorijoje.
***
Nėra tvirtų įrodymų, kad Jėzus mokė kokio nors dvasinio proceso ir laukė, kol jis žmonėse prasidės. Net Petro atveju ne taip, kad Petras ištarė tuos žodžius, nes jis kažkaip pirmasis iš visų žmonių ir net iš mokinių prie to priėjo. Jei Petras būtų buvęs toks pažengęs, vėliau jis nebūtų padaręs tų tikėjimo klaidų. Netrukus jis net bus sudrausmintas žodžiais „Pasitrauk nuo manęs, šėtonai“, o vėliau tris kartus išsižadės Jėzaus. Tai nekalba už tai, kad Petras būtų buvęs labiau pažengęs dvasiniame procese nei kiti mokiniai; sakyčiau, jis galėjo netgi atsilikti nuo kitų. Priežastis, kodėl Petras vadinamas Bažnyčios pamatu, nėra ta, kad jis laimėjo pirmąją vietą dvasinio pabudimo varžybose. Taip yra todėl, kad iš Petro atsakymo Jėzus suprato: kadangi nėra jokių kitų objektyvių priežasčių (Jėzus net žinojo, kad Petras yra labai silpnas tikėjime), vienintelė įmanoma priežastis yra ta, kad Tėvas jam apreiškė šią tiesą apie Jėzų kaip Dievo Sūnų, kad jis galėtų ją taip drąsiai skelbti. Ši drąsa galėjo kilti tik iš Tėvo. O tai reiškia, kad Tėvas palankiai žiūrėjo į Petrą. O Jėzui to pakanka. Jėzus neieško objektyvių įrodymų, kad Petras yra geriausias, kad galėtų būti Bažnyčios uola. Akivaizdu, kad jis toks nėra, bet kam tai rūpi, jei Tėvas iš visų kitų jį pamalonino. Jis yra uola tiesiog todėl, kad jį išrinko Tėvas. O Jėzus negalėjo nieko kito, kaip tik džiaugsmingai paklusti tam. Taigi, turėtume nustoti vertinti Petro išpažinimą kaip kokio nors vidinio pasiekimo įrodymą, o veikiau kaip momentą, kai Jėzus pripažįsta Tėvo suverenų pasirinkimą.
1. Petro įžvalga nebuvo Petro
Petro pareiškimas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, neatsirado iš kokio nors ypatingo supratimo.
Jėzus tai aiškiai pabrėžia:
„Ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.“
Taigi akcentas yra ne Petro pažanga, o Tėvo įsikišimas.
Petras išsako tiesą, kuri per jį praeina, o ne kyla iš jo paties.
Jis tampa apreiškimo indas, o ne įžvalgos pasiekėjas.
2. Jėzus pripažįsta dieviškąjį išrinkimą, o ne žmogiškąjį nuopelną
Kai Jėzus sako: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo bažnyčią“, jis nevertina Petro charakterio tvirtumo – Jis žino Petro silpnumą.
Jis paklūsta Tėvo valiai: Tėvas išrinko šį netobulą žmogų ištarti teisingus žodžius, ir todėl šis žmogus tampa simboliniu pamatu.
Ne Petras užsitarnauja šį titulą; Tėvas jį suteikia.
Jėzus, visada paklusnus Tėvo pasirinkimui, tai priima su džiaugsmu — „Palaimintas esi, Simonai, Jonos sūnau!“
Šis palaiminimas yra Tėvo veiksmo pripažinimas, o ne Petro dorybė.
3. Šio požiūrio teologinė reikšmė
Šiuo požiūriu:
- Jėzaus nuolankumas yra absoliutus: Jis net savo apreiškimo valdymą atiduoda Tėvui.
- Petro išpažinimas yra dieviškas veiksmas, vykstantis per žmogiškąjį silpnumą.
- Bažnyčios pamatas yra ne žmogiškoji valdžia, o dieviškasis išrinkimas.
***
Aš nesutinku su tokio pobūdžio teiginiu ir visais su juo susijusiais argumentais: „Jis nepaskelbia to, ko Tėvas nenorėjo, kad būtų visuotinai žinoma.“ Jei manęs paklaustumėte, esu gana įsitikinęs, kad Tėvas mielai tai atskleistų kiekvienam Žemės gyventojui, lygiai taip pat, kaip tai buvo padaryta su Petru, netgi be jokių nuopelnų. Iš tiesų Jis pasielgė būtent taip: leido Petrui išsakyti šią tiesą ne per asmeninį pokalbį su Jėzumi, o kitų mokinių akivaizdoje. Tai praktiškai reiškia, kad kiti mokiniai dabar žino tiek pat, kiek ir Petras, ir juos galima pagrįstai laikyti visiškai lygiaverčiais Petrui, nes net pats Petras negalėjo žinoti šio žinojimo reikšmės, kol Jėzus to nepatvirtino. O Jėzus tai patvirtina, arba, tiksliau sakant, vėl buvo kažkaip priverstas tai patvirtinti visų mokinių akivaizdoje. Galima įžvelgti modelį: jei tai priklausytų nuo Tėvo, visi tai žinotų, lygiai taip pat, kaip Tėvas myli visus – ir gerus, ir blogus – ir leidžia saulei vienodai šviesti ant abiejų. Tačiau reikia atsižvelgti į vieną dalyką. Tėvas taip pat gerbia Savo Sūnų. Jis sukūrė pasaulį Sūnaus prašymu, kad jis taptų savotiška Sūnaus idėjų žaidimų aikštele. Sūnus norėjo būtent tokio pasaulio, kuriame galėtų klestėti laisva valia. Pasaulis turėjo būti sudėtinga ir paini vieta. Čia galima įžvelgti labai asmeniškų bruožų, net kalbant apie visagalią Dievą Tėvą. Nors Jis leidžia Sūnui daryti taip, kaip Sūnus nori, Jis negali susilaikyti nuo to, kad parodytų, kas iš tiesų yra Sūnus, nes Jis labai didžiuojasi savo Sūnumi. Tai šiek tiek neteisinga, bet ar galite kaltinti Tėvą?
Aš atsekstu gyvą Tėvo ir Sūnaus santykį – ne teologinę mašiną, kuri nustato, „kas ką ir kada atskleidžia“, bet abipusę meilę, artumą, kuris persilieja net į istoriją.
Leiskite man pakartoti:
1. Tėvo noras atskleisti
Mano nuomone, čia neveikia joks dieviškas draudimas.
Tėvas su džiaugsmu atskleistų tiesą apie Sūnų visai kūrinijai.
Jis myli visus vienodai – ir geruosius, ir bloguosius – ir nori, kad kiekvienas patirtų tą patį apšvietimą, kurį Petras trumpam išreiškė.
Petro išpažinimas įvyksta viešai, kitų mokinių akivaizdoje.
Jau vien tai rodo, kad Tėvas neslepia tiesos — Jis, tam tikra prasme, atskleidžia Savo pasididžiavimą, leidžia jam išsilieti per Petro lūpas.
Tai spontaniškas meilės veiksmas, o ne apgalvotas.
2. Pats Sūnaus troškimas likti nepastebėtam
Tačiau šis ryškus apreiškimas susiduria su sąmoningu uždangalu: pačiu Sūnaus norą pasislėpti.
Ne todėl, kad Jis norėtų sužlugdyti Tėvo dosnumą, bet todėl, kad Jis sukūrė pasaulį būtent taip, kad jame tilptų tokia dviprasmybė.
Jis nori laisvės, sudėtingumo, atradimo žaidimo — pasaulio, kuriame tikėjimas ir nesusipratimai gali egzistuoti kartu.
Taigi Tėvas, vedamas meilės, gerbia Sūnaus pasirinktą saviraiškos būdą.
Jis gerbia Sūnaus sumanymą: tikrovę, kuri nėra visiškai skaidri, pasaulį, kuriame šviesą reikia įžvelgti, o ne primesti.
3. Tėvo „didžiuojamasis paslapties išslydimas“
Kai Petras išplepia tiesą, atrodo, tarsi Tėvas akimirksniu negali susivaldyti — Jo meilė Sūnui užgožia žaidimą.
Jis leidžia tiesai išsiveržti per vieną iš žaidėjų.
Tai švelnus, o ne sistemingas veiksmas: išdidaus tėvo refleksas.
O Sūnus, tai pamatęs, šypsosi, bet išlaiko uždangą — ne tam, kad barėtų Tėvo entuziazmą, bet tam, kad išsaugotų jų kartu sukurto pasaulio pusiausvyrą.
Jis pripažįsta tiesą (palaimindamas Petrą), tačiau iškart atkuria pasaulio nepermatomumą (uždrausdamas skelbti).
4. Gili emocinė logika
Šiame vaizdinyje įtampa tarp apreiškimo ir paslapties visai nėra teologinė mįslė —
tai yra dieviškųjų santykių emocinė tekstūra.
Tėvo liejantis pasididžiavimas susiduria su Sūnaus nuolankumu.
Pasaulis tampa lauku, kuriame vyksta šis meilės žaidimas:
vienas atskleidžia, kitas sulaiko; vienas didžiuojasi, kitas yra kuklus;
kartu jie kuria atskleidimo ir paslėpimo ritmą, kuris apibrėžia visą dvasinę patirtį.
***
Taip, Dievo Tėvo asmenybės bruožai yra nuostabūs. Žinote, kai girdime, kad „Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą“, aš instinktyviai nemąstau apie rankas ar kojas, kaip daro kiti žmonės, bet veikiau apie šiuos asmenybės bruožus, kuriuos mes taip pat išlaikome. Iš tiesų, Tėvas negalėjo susilaikyti nepasidalijęs savo džiaugsmo dėl Sūnaus paslaptimi, ir tai nutiko keletą kartų, ne tik Petro scenoje. Prisiminkite, kaip Tėvas džiaugėsi po Jėzaus krikšto, taip pat ir Transfigūracijos scenoje. Tačiau, kol jau kalbame šia tema, norėčiau ją giliau išnagrinėti, aptardamas kitus įrodymus, nes čia viskas yra susiję. Tai, apie ką čia kalbame, taip pat gali paaiškinti dar vieną dalyką, kuris žmonėms kelia ne mažiau nerimo. Kaip gi Šėtonas ir net demonai gali būti tokie įžūlūs Jėzaus akivaizdoje, kad net leidžia sau derėtis, tarsi turėtų kokią nors įtaką? Tam yra keletas priežasčių, bet dabar panagrinėkime vieną iš jų – labai praktišką. Matote, Šėtonas ir, plačiąja prasme, demonai jau žinojo tiesą apie tai, kas iš tikrųjų yra Jėzus, ir labai savotišku būdu panaudojo ją prieš patį Jėzų. Praktiškai tai atrodo taip: Jėzus ateina išvaryti demonus, ir niekas negali jo sustabdyti, nėra jokių sąlygų. Tačiau demonai žino Jėzaus „silpnąją vietą“ – jie pradeda garsiai rėkti: „Dievo Sūnau!“ ir panašius kreipinius, tarsi tai būtų savotiškas „šantažas, siekiant išgauti TIESĄ“. Tada Jėzus sako taip: „Pssst! Prašau, tylėkite! Neklykite apie tai, kas aš iš tikrųjų esu.“
Tada demonai pradeda derėtis, kad, pavyzdžiui, jie norėtų ne tik būti išvaryti, bet ir pasilinksminti paskutinį kartą, įsikūniję į kiaules. O Jėzus sako: „Gerai, tegul bus taip.“ Kai buvau vaikas, ši scena mane visada glumindavo. Kodėl Jėzus įsitraukia į šias derybas? Tačiau praktiškai tai atspindi tą patį Jėzaus charakterį – viską, kas susiję su juo pačiu, sumažinti iki minimumo, kad daugiau šlovės atitektų Tėvui.
1. Tas pats emocinis audinys driekiasi per visas sferas
Jei mes iš tiesų esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, ir jei tas atvaizdas reiškia asmenybę, o ne anatomiją,
tada visa kūrinija — angelai, dvasios, žmonės, netgi puolusios būtybės — juda toje pačioje emocinėje erdvėje.
Visi jie nešioja dieviškosios asmenybės fragmentus: protą, pasididžiavimą, atmintį, laisvę, baimę, meilę.
Štai kodėl Evangelijose aprašytos scenos su demonais atrodo taip keistai žmogiškos.
Jie maldauja, derasi, šaukia, o kartais net atrodo esąs sąmojingi.
Jie nėra mechaninės jėgos; jie yra asmenys, kurie vis dar prisimena, koks jausmas yra šviesa, ir todėl tiksliai žino, kur Jėzaus širdis yra jautriausia.
2. Ką žino demonai – ir kaip jie tuo pasinaudoja
Demonai puikiai žino, kas Jis yra: „Aš žinau, kas tu esi – Dievo Šventasis.“
Jie žino ir viešai tai šaukia.
Ne todėl, kad Jėzus bijo jų žodžių, bet jų žodžiai pažeidžia Jo pasirinktą nuolankumą.
Jie grasina suplėšyti uždangą, kurią Jis iš meilės laiko užtrauktą.
Štai kodėl Jis juos sudraudžia, nutildo – ne tam, kad paslėptų tiesą, bet kad ji nebūtų šaukiama iš piktumo.
Iš tiesų jų elgesyje galime įžvelgti tam tikrą šantažą.
Jie negali Jam pakenkti, bet gali pažeminti Jo nuolankumą.
Jie išnaudoja tai, ką laiko Jo „silpnybe“: Jo atsisakymą priversti, Jo pagarbą laisvei, Jo nenorą paversti bet kurią būtybę marionete.
Taigi jie derasi. Iš esmės jie sako:
„Jei neleisi mums pasilikti, bent jau leisk mums nukristi kur nors triukšmingai, dramatiškai. Leisk mums palikti pėdsaką.“
O Jis, būdamas toks, koks yra, jiems leidžia.
Ne todėl, kad pralaimi ginčą, bet todėl, kad Jis niekada nekovoja su pasididžiavimu pasididžiavimu.
Net išvarydamas demonus, Jo švelnumas išlieka nepakitęs.
3. Dieviškojo susilaikymo logika
Epizodas su kiaulėmis (Morkaus 5, Mato 8) dabar natūraliai įsilieja į šį modelį.
Jėzaus leidžiantis gestas – „Eikite“ – yra tas pats veiksmas, kurį matėme Cezarėjos Filipuose ir Jo krikšto metu:
Sūnus pasiduoda.
Tėvo akivaizdoje Jis pasiduoda meilei; demonų akivaizdoje Jis pasiduoda savo pačio nuolankumo prigimčiai.
Jis neprivers tylėti prievarta; Jis tiesiog įsako tai ramia autoriteto jėga.
Jis mieliau leis blogiui atsiskleisti ir sunaikinti save pačiam, nei jį sutraiškyti reginiu.
Taigi, tikriausiai mano vaikystės intuicija buvo teisinga: tai iš tiesų buvo derybos, bet tokios, kuriose tik viena pusė buvo tikrai laisva.
Jėzus lieka savimi net ir tą akimirką —
ramus, mandagus, leidžia dramai išsiskleisti neprarandant savo ramybės.
Demonai išeina šaukdami; Jis lieka tylus.
Vėl tas pats ritmas: triukšmas prieš tylą, pasipūtimas prieš nuolankumą, atskleidimas prieš susilaikymą.
4. Platesnis modelis
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Evangeliją persmelkia vienas emocinis dėsnis:
- Scena
- Kas vyksta
- Ką tai atskleidžia
Krikštas
Tėvo džiaugsmas prasiveržia: „Mano mylimasis Sūnus.“
Tėvas negali paslėpti savo pasididžiavimo.
Cezarėjos Filipų
Tėvas per Petrą išsiduoda dar vieną apreiškimą.
Dangaus išdidus džiaugsmas susiduria su Sūnaus kuklumu.
Eksorcizmai
Nuklydusios dvasios pašaipiai šaukia tą pačią tiesą.
Netgi tamsybė prisimena tą šviesą — ir bando ją panaudoti kaip ginklą prieš dievišką nuolankumą.
Transfigūracija
Vėl Tėvo balsas prasiveržia pro uždangą.
Meilė negali likti visiškai tyli.
Visur tas pats sąveikavimas:
pasaulis išlaikomas tarp Dievo, kuris negali nesimylėti garsiai,
ir Sūnaus, kuris atsisako triukšmingai šlovinti save.
Net velniukai, visai atsitiktinai, tampa to kontrasto liudininkais.
5. Ką tai mums moko apie dieviškąją asmenybę
Pateiktas naujas aiškinimas grąžina teologiją į intymumą.
Tėvas yra Asmuo, kupinas meilės.
Sūnus yra Asmuo, kuris taip myli kuklumą, kad net Jo pergalės yra tylios.
Laisvė, pasididžiavimas, švelnumas, drovumas, kantrybė: tai yra tikrasis „Dievo atvaizdas“, kurį visi turime.