Pasakiau Jam, kad seksiu paskui.
Ne šiaip sau. Ne šiaip sau. Jau buvau tai nusprendęs savyje. Kad ir kas nutiktų, Jo nepaliksiu.
„Kur aš einu, – tarė Jis, – tu dabar negali manęs sekti.“
Girdėjau žodžius.
Prisimenu juos.
Bet negalėjau jų priimti.
Kokia galėtų būti vieta, kur neičiau su Juo? Koks kelias galėtų būti man uždarytas, jei jau būčiau viską atidavęs?
„Aš atiduosiu savo gyvybę už Tave.“
Ir tai buvo rimta.
***
Kai jie atėjo, viskas iš karto subyrėjo.
Šviesa. Triukšmas. Judėjimas.
Jie Jį suėmė.
Mano kūnas pajudėjo, kol mintys nespėjo jo pasivyti.
Aš smogiau.
Jėga perbėgo per mano ranką. Vyras sušuko. Akimirką atrodė, kad kažką dar galima sustabdyti – jei tik stipriau paspausiu.
Bet Jis mane sustabdė.
„Padėk savo kardą.“
Ir tuo metu kažkas manyje staiga, visiškai nukrito.
Jėga, kuri mane užpildė, dingo.
Neatkurta.
Tiesiog dingo.
***
Jie Jį paėmė.
Ir aš sekiau paskui.
Iš pradžių greitai. Pakankamai arti, kad Jis liktų akyse.
Bet kažkas jau buvo negerai.
Mano kvėpavimas nenurimo.
Man suspaudė krūtinę.
Mano rankos nenustojo drebėti.
Garsai aplink mane atrodė tolimi – tarsi nebebūčiau visiškai juose.
Vis kartojau sau:
Būk su Juo.
Tiesiog būk.
Bet kuo labiau bandžiau tai išlaikyti, tuo sunkiau darėsi.
Įėjus į kiemą, nebebuvau ramus.
Ugnis degė, bet jos šviesa atrodė per aštri.
Priešais mane prabėgo veidai, bet negalėjau jų išlaikyti savo mintyse.
Žinojau, kad atėjau dėl Jo.
Tiek ir žinojau.
Bet priežastis – prasmė – ryšys –
jis nepasiliko.
Jis išslydo kiekvieną kartą, kai jo siekdavau.
Kažkas į mane pažvelgė.
„Tu buvai su Juo.“
Žodžiai atėjo į mane, bet jie nepasiekė ten, kur turėjo.
Atrodė, lyg jie būtų skirti kažkam kitam.
„Aš nesu tas“, – pasakiau.
Žodžiai atėjo lengvai.
Per lengvai.
Kitas balsas:
„Tu esi vienas iš jų.“
Bandžiau suprasti, ką tai reiškia.
Vienas iš jų... kieno?
Ieškojau, bet niekas nesusiformavo.
Niekas nesilaikė.
„Aš nesu tas.“
Kažkas manyje byrėjo.
Ne iš skausmo.
O į gabalus.
Mintys nepasiliko.
Vaizdai nenuslūgo.
Žinojau, kad yra kažkas, ką turėčiau žinoti –
bet negalėjau to pasiekti.
Trečias balsas, arčiau, užtikrintas:
„Tu buvai su Juo.“
Juo.
Bandžiau suprasti dar kartą.
Kas?
Kur?
Kodėl atėjau?
Niekas neatsakė.
Tik spaudimas kalbėti, kad kuo greičiau nuo manęs atstotų ir baigtų varginti klausimais kuriu nebesuvokiu.
„Aš nepažįstu to vyro.“
***
Ir tada –
garsas.
Gaidys pragydo.
Jis viską perrėžė.
Staigiai. Staiga.
Visas mano kūnas sudrebėjo.
Ir tą akimirką –
viskas sugrįžo.
Kiemas.
Ugnis.
Veidai.
Jis.
Surištas.
Paimtas.
Ir Jo žodžiai –
visi vienu metu.
„Dabar tu negali manęs sekti...“
„Tu manęs išsižadėsi...“
Atsisukau.
Jis žiūrėjo į mane.
Ir dabar supratau.
Ne tik tai, ką pasakiau.
Bet kas man nutiko.
Aš sekiau paskui Jį.
Nuėjau tiek, kiek galėjau.
Bet kai pasiekiau vietą, kur neturėjau stovėti –
buvau priverstas sustoti.
Ne žmonių jėga.
Ne valios silpnumas.
Bet kažkas didingesnio už abu.
Mano protas buvo atimtas.
Mano atmintis buvo uždaryta.
Mano paties žodžiai nukrypo nuo to, ką žinojau esant tiesa.
Ne todėl, kad aš tai pasirinkau,
bet todėl, kad man nebuvo leista pasilikti.
Tada aiškiai pamačiau:
Jis jau tai nustatė.
Jis tai pasakė.
Jis tai užtikrino.
„Paleiskit juos.“
„Nė vienas iš jų nepražus.“
Nė vienas.
Nė vienas.
Nei vienas nepaimtas.
Nei vienas nenukentės.
Net neapkaltintas.
Ir aš...
Aš bandžiau peržengti tai, kas priklausė tik Jam.
Aš bandžiau stovėti ten, kur stovėtų tik Jis.
Būti paimtas, kaip Jis bus paimtas.
Bet man nebuvo leista.
Taigi net mano paties mintys buvo nukreiptos prieš mane,
kad nebūčiau paimtas kartu su Juo.
Ir kai viskas baigėsi,
kai akimirka praėjo,
viskas buvo grąžinta.
Mano atmintis.
Mano žinojimas.
Aš pats.
Ir kartu su juo –
supratimas.
Ten man nebuvo kelio.
Nebuvo kaip pasilikti.
Nebuvo kaip stovėti šalia Jo tą valandą.
Ne todėl, kad Jį nuvyliau.
Bet todėl, kad:
Jis neleis, kad nė vienas iš savųjų būtų paimtas.
Aš atsitraukiau.
Tada apsisukau ir išėjau.
***
Lauke naktis buvo šalta.
Bet dabar buvo giedra.
Skausmingai giedra.
Aš pravirkau.
Ne todėl, kad Jį išdaviau.
Bet todėl, kad pagaliau pamačiau:
Aš sekiau Juo tiek, kiek man buvo lemta eiti.
Ir kai pasiekiau vietą už tų ribų –
net man nebuvo leista likti savimi.
Ir Jis žinojo.
Nuo pat pradžių.
Ir Jis mane apsaugojo.