Kaltinimas, kad Jėzus demonstruoja megalomaniją, kyla ne dėl to, kad jo žodžiai neaiškūs, o dėl to, kad jie įprastai skaitomi per svetimą vertybių sistemą – tokią, kuri didybę tapatina su dominavimu, matomumu ir sukaupta galia. Kai Jėzus kalba apie sėdėjimą Dievo dešinėje arba apie tai, kad yra „didesnis už Joną“, „didesnis už Saliamoną“ ar „didesnis už šventyklą“, nesusipratimas prasideda tą akimirką, kai klausytojas į dangiškąją gramatiką, kurią pats Jėzus neperstojamai iš naujo apibrėžia, įtraukia žemišką hierarchijos vaizduotę. Frazė „Dievo dešinėje“ veikia kaip ženklas, aukščiausios garbės simbolis, tačiau lemiamas klausimas yra ne pats ženklas, o jį užpildantis turinys. Jėzus nepalieka to turinio dviprasmiško. Visame savo mokyme jis didžiausią įvardija kaip visų tarną, mažiausią, tą, kuris save atiduoda be išlygų. Todėl teisinga teologinė lygtis turi būti nustatyta nuo pat pradžių: tas, kuris sėdi Dievo dešinėje, nėra aukščiausias valdžios kaupėjas, o tarnų tarnas. Kai ši lygtis nustatoma, visas megalomanijos kaltinimas sugriūva, nes Jėzaus pretenzijos į didybę nebesiekia savęs išaukštinimo, o siekia pasiaukojimo. Kai Jėzus pasiskelbia esąs didesnis už Joną, palyginimo nereikia interpretuoti kaip pranašiško prestižo ar dramatiško poveikio, o tik kaip savanoriško nusižeminimo ir paklusnumo; Jona priešinosi kančiai, vengė atsakomybės ir piktinosi gailestingumu, o Jėzus priėmė pačią žeminamiausią mirties formą būtent tam, kad kuo giliau tarnautų žmonijai. Jo prisikėlimas nepateisina ego, o paklusnumą iki galo. Panašiai, kai Jėzus kalba apie tai, kad yra didesnis už Saliamoną, palyginimas susijęs su išmintimi, tačiau ne su išmintimi kaip valdymo, turto ar socialinės tvarkos menu, o su išmintimi kaip gebėjimu atsisakyti statuso, prarasti gyvybę, kad ją įgytų, ir patarti eiti keliu, kuris atrodo kvailas pagal visus žemiškus kriterijus. Ši išmintis yra taip radikaliai apversta, kad normaliose žmonių sėkmės ekonomikose ji beveik nebefunkcionuoja kaip „išmintis“. Ir kai Jėzus teigia esąs didesnis už Šventyklą, pats vizualinis kontrastas atskleidžia esmę: suvargęs, keliaujantis pamokslininkas, stovintis priešais paminklinius akmenis ir auksą. Šventykla tarpininkauja Dievui per atskirtį, ritualus ir pastovumą; Jėzus tarpininkauja Dievui per atvirumą, pažeidžiamumą ir asmeninį buvimą. Jis yra „didesnis“ ne todėl, kad labiau akina žibėjimu, bet todėl, kad duoda daugiau – be uždarumo, be izoliacijos ir be apsaugos. Kai šie teiginiai suprantami paties Jėzaus vertybių sistemoje, jie nebeskamba kaip savęs išaukštinimas, o kaip blaivūs teiginiai, išsakyti moralinėje visatoje, kur aukščiausia vieta priklauso tik tam, kuris tarnauja labiausiai.
Tačiau praktinis pavojus yra ne tik tas, kad Jėzus gali būti teoriškai neteisingai suprastas, bet ir tai, kad toks neteisingas supratimas iškreipia patį sekimą juo. Jėzaus Kristaus pasekėjas natūraliai siekia jį mėgdžioti, ir šis impulsas yra teisingas; tačiau mėgdžiojimas yra tik toks ištikimas, koks yra mėgdžiojamas atvaizdas. Jei Jėzaus didybė pasąmoningai interpretuojama kaip dvasinio pakilimo, valdžios ar pranašumo modelis – net ir subtiliai – tai mokinystė tampa savęs didinimo, o ne savęs dovanojimo projektu. Tikintysis pradeda stengtis tapti „didesnis“ visur, kur įmanoma: teisingesnis, labiau matomas, labiau gerbiamas, dvasiškai pažangesnis. Būtent šiuo keliu pasuko fariziejai, kurie nebuvo veidmainiai grubia prasme, o visai nuoširdūs dvasingumo, pagrįsto kaupimu – moraliniu teisingumu, simboliniu šventumu, viešu pripažinimu ir socialiniu autoritetu, praktikai. Jie sukaupė tai, ką galima būtų pavadinti dvasiniu kapitalu, turtu, kuris juos iškėlė aukščiau kitų, ir taip darydami jie tikėjo, kad gerbia Dievą. Tačiau Jėzaus sistema nepalieka vietos tokiam kapitalui egzistuoti. Visa, kas išaukština save kitų sąskaita, visa, kas sukelia baimę, o ne gailestingumą, visa, kas gali būti kaupiama, demonstruojama ar panaudojama, jau nukrypo nuo Karalystės logikos. Tragedija ta, kad galima nuoširdžiai mėgdžioti Jėzų, kartu judant priešinga kryptimi, jei didybės prasmė buvo neteisingai suprasta. Jėzaus siūloma pataisa yra tiek tam tikrą nerimą kelianti, tiek ir apsauganti: tikrosios didybės tiesiogiai siekti visai neįmanoma. Tą akimirką, kai siekiama tapti didžiu, didybė jau prarasta, nes Jėzaus didybė slypi savęs užmarštyje, judėjime žemyn, nekaupiančiame tarnavime ir praradime be apskaitos. Ji atsiranda tik kaip meilės šalutinis produktas, o niekada ne kaip siektinas tikslas. Štai kodėl Jėzus taip nuosekliai perspėja apie viešąjį teisumą, matomą pamaldumą, titulus ir pirmenybę – ne todėl, kad tokie dalykai iš esmės yra amoralūs, bet todėl, kad jie permokina širdį trokšti neteisingo pakilimo. Todėl praktinis išbandymas yra griežtas ir neišvengiamas: jei Jėzaus sekimas sukuria pranašumo prieš kitus jausmą, tai sekama klaidingu įvaizdžiu. Tikras sekimas reiškia mažiau rūpesčio dėl statuso, mažiau prisirišimo prie pripažinimo ir didesnį norą pasinerti į tarnystę. Nuolatinis pavojus bažnyčiai per amžius buvo ne Jėzaus didybės neigimas, o jos nukreipimas klaidingai. Kai didybė yra neteisingai suprantama, mokinystė iškreipia; kai mokinystė iškreipia, religija tampa dominavimo mechanizmu; o kai dominavimas įsigali, Jėzaus vardas vis dar gali būti minimas, bet nebesekama juo tiesoje.