Kai Petras iš Jėzaus išgirdo apie savo būsimos mirties aplinkybes, ši žinia jam, matyt, sukėlė daug prieštaringų emocijų.
Viena vertus, buvo garbės jausmas. Sekti savo Mokytojo keliu – net iki mirties – reiškė, kad jo gyvenimas neš didelę misiją. Tai reiškė, kad jo tikėjimas neliks tik žodžiais. Tai taps aktu.
Tačiau kita vertus, slypėjo niūresnis suvokimas. Kankinio mirtis nėra kilni kančios akimirką. Tai reiškia skausmą, pažeminimą ir laisvės praradimą. Tai reiškia būti atiduotam į priešų rankas ir negalėjimą pabėgti.
Protas natūraliai stengiasi subalansuoti šias dvi realijas.
Vienas iš būdų pakelti sunkumus yra žinoti, kad kiti juos dalinsis. Bendrą kančią lengviau ištverti nei pavieniui. Kareiviai į mūšį žygiuoja kartu būtent dėl šios priežasties. Jei visi turi išgyventi tą patį išbandymą, našta atrodo lengvesnė.
Bet jei tik vienas turi kentėti, o kitas yra atleistas nuo to, protas iš karto pradeda lyginti.
Todėl Petras atsisuka ir paklausia apie mylimą mokinį.
„Viešpatie, o kaip su šiuo žmogumi?“
Šis klausimas nėra smalsumas. Tai natūrali žmogaus reakcija į nelygų likimą.
Jei Petras turėtų eiti kankinystės keliu, vienu metu kiltų kelios mintys:
- Ar kiti eis tuo pačiu keliu?
- Jei ne, ar mano auka bent padarys mane didesnį?
- Jei nė vienas iš jų nėra tiesa, tai kodėl apskritai kas nors turėtų eiti šiuo keliu?
Šie klausimai priklauso įprastam žmogaus samprotavimui.
Tačiau Jėzaus atsakymas visiškai nutraukia tą samprotavimą.
Žaidimo taisykles keičiantis Perkėlimo elementas
Perkėlimas pakeičia visą problemos struktūrą.
Įprastai suprantant kankinystę, kankinys labai kenčia, bet vėliau yra apdovanojamas. Kančia išlieka tikra istorijos dalimi. Ji tampa pačiu garbės ir atminimo pagrindu.
Kankinys visada gali pasakyti: Aš tai ištvėriau.
Persikėlimas panaikina visą tą pagrindą.
Persikėlimo atveju skausminga įvykių seka priklauso tik laikinam istoriniam keliui, kuris vedė į perkeltą realybę. Kai įvyksta perkėlimas, skausminga įvykių grandinė nebeapibrėžia tikrosios žmogaus būklės.
Geriausias palyginimas yra kažkas labai įprasto. Kai žinome, kad turime apsilankyti pas odontologą, tikimės diskomforto ir galbūt net skausmo. Tačiau mes tai priimame, nes žinome, kad vėliau problema bus išspręsta ir skausmas netrukus išnyks. Tai panašu į tradicinį kančios, po kurios seka atlygis, supratimą.
Persikėlimas eina toliau. Tai tarsi nueiti pas odontologą ir vėliau sužinoti, kad dantis niekada nebuvo blogas. Visas vizitas išnyksta iš galutinės realybės. Problema, pateisinusi kančią, nebeegzistuoja. Tokioje realybėje kančia niekada neegzistavo.
Tokiu atveju kančia praranda savo galutinę reikšmę.
Paties Jėzaus pavyzdys
Paties Jėzaus prisikėlimas iliustruoja šį principą.
Prisikėlusiame Kristuje nėra jokių traumos pėdsakų. Nėra jokio kartėlio, jokio užsitęsusio pažeminimo, jokio psichologinio nukryžiavimo šešėlio.
Jis nekalba kaip žmogus, vis dar nešantis tos kančios naštą.
Nukryžiavimas priklauso keliui, vedančiam į prisikėlimą, tačiau jis neapibrėžia būsenos, kurioje jis dabar egzistuoja.
Jei perkėlimas vyksta tokiu būdu, tai akivaizdūs skirtumai tarp mokinių praranda savo svarbą.
Kodėl Petro palyginimas nepasiteisina?
Apsvarsčius perkėlimo klausimą, tampa aiškūs du dalykai.
Pirma, patys skausmingi išgyvenimai galiausiai neliks su žmogumi. Kančia nėra visam laikui susijusi su jo egzistencija.
Antra, kankinystė nesukuria aukštesnio statuso.
Jei skausmingi įvykiai pašalinami iš galutinės realybės, nėra jokio objektyvaus pagrindo girtis. Niekas negali teigti apie ilgalaikį skirtumą remdamasis tuo, kas įvyko laikiname istorijos kelyje.
Taigi Petras ir mylimas mokinys bus toje pačioje galutinėje būsenoje, nepaisant jų žemiškosios trajektorijos.
Palyginimas žlunga.
Laisvė, slypinti už Jėzaus žodžių
Štai gilesnė Jėzaus teiginio prasmė:
„Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kodėl tau tai rūpi?“
Vadovaujantis perkėlimo logika, Jėzus gali skirti visiškai skirtingus žemiškus kelius skirtingiems mokiniams, nesukurdamas jokios ilgalaikės nelygybės tarp jų.
Vienas gali mirti anksti. Kitas gali gyventi ilgai.
Vienas gali labai kentėti. Kitas gali išvengti tokių kančių.
Bet jei galutinė atkurta realybė ištrina tų įvykių surišančią galią, galutinis rezultatas yra tas pats.
Todėl Jėzus gali kalbėti visiškai laisvai:
„Jei noriu...“
Nes kad ir kokį kelią jis pasirinktų, tas kelias galiausiai negali pakenkti mokiniui niekaip.
Grįžimas prie esminio įsakymo
Kai palyginimas išnyksta, prasmingas lieka tik vienas nurodymas.
- Ne palyginimas.
- Ne skaičiavimas.
- Ne aukos matavimas.
Tik pirminis įsakymas:
„Tu sek paskui mane.“
Istorijoje paskirtas kelias kiekvienam mokiniui gali skirtis.
Tačiau jei perkėlimas lemia galutinę būseną, tai tie skirtumai yra laikini kelio bruožai, o ne tikslas.
Todėl Petro užduotas klausimas, kad ir koks natūralus jis būtų, praranda savo svarbą.
Svarbu ne kelių palyginimas.
Svarbu tiesiog sekti.