1-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Jėzus aiškiai sako, kad Lozoriaus liga ir vyro apakimas buvo „Dievo šlovei“. Tai aiškiai rodo dievišką tikslą, slypintį už kančios. Instrumentalizmo neigimas prieštarauja paties Jėzaus žodžiams.
Mano 1-asis atkirtis:
Šis prieštaravimas daro prielaidą, kad „Dievo šlovei“ yra priežastinis aiškinimas, kai tekstas reikalauja tik vietininko, tai yra, nurodyti, kur bus apreikštas Dievo atkuriamasis veiksmas, o ne kodėl įvyko kančia.
Niekas graikų kalbos gramatikoje nereikalauja:
- kad Dievas sukėlė apakimą arba
- kad Dievas pratęsė Lozoriaus mirtį.
Instrumentalizmas yra interpretacinis papildymas, o ne egzegetinis būtinumas. Tekste niekada nesakoma, kad kančia buvo suorganizuota ar pratęsta siekiant sukurti šlovę. Jame tik sakoma, kad šlovė bus apreikšta dabartinėje situacijoje.
2-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Jei Jėzus būtų atvykęs anksčiau, Lozorius nebūtų miręs. Tai įrodo, kad delsimas buvo tyčinis ir kad Jėzus laukė, kol galės atlikti didesnį stebuklą.
Mano 2-asis atkirtis:
Šis prieštaravimas daro prielaidą, kad fizinis buvimas garantuoja prevenciją – būtent tai, ką Evangelija atskleidžia kaip nepilną tikėjimą.
Seserų teiginys „Jei būtumei čia buvęs...“ atskleidžia Mesijo apsaugininko tikėjimą, o ne Šimtininko (iš Luko evangelijos) tikėjimą. Tikrasis tikėjimas nepriklauso nuo fizinio artumo, laiko ar santykių privilegijų.
Be to, pats Mesijas mirs savo mokinių akivaizdoje be prevencijos. Jei mirtis suderinama su Mesijo misija, Lozoriaus mirtis negali automatiškai signalizuoti apie Dievo nebuvimą šalia ar Jo nesėkmę.
Niekas tekste nereikalauja, kad Lozorius tikrai būtų gyvenęs, jei Jėzus būtų atvykęs anksčiau.
3-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Jėzus aiškiai sako: „Džiaugiuosi, kad ten nebuvau, kad tikėtumėte.“ Tai rodo, kad delsimas buvo pedagoginis ir tyčinis.
Mano 3-asis atkirtis:
Šis teiginys yra atgalinis, o ne strateginis.
Jėzus nesako:
„Aš laukiau, kad tikėtumėte.“
Jis sako:
„Dabar, kai tai įvyko, aš suprantu jo reikšmę jūsų tikėjimui.“
Džiaugsmas tinka atpažinimui, o ne orkestravimui. Jei Jėzus būtų suplanavęs vėlavimą kaip mokymo priemonę, džiaugsmas būtų nereikalingas. Tekste tai skaitoma kaip apmąstymo įžvalga, o ne pamokos plano vykdymas.
Paversti tai instrumentalizmu reiškia pridėti intenciją ten, kur evangelistas sąmoningai tyli.
4-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Jei Dievas nepanaudoja kančios didesniam tikslui, kančia tampa beprasmė.
Mano 4-asis atkirtis:
Tai painioja prasmę su instrumentalumu.
Kančia nebūtinai turi būti panaudota tam, kad vėliau būtų atpirkta.
Prasmė gali kilti iš atkūrimo, o ne iš priežastingumo.
Evangelijoje pagal Joną prasmė kyla ne iš to, kad kančia yra būtina, o iš to, kad realybė yra ištaisyta. Kančia nėra pateisinama atgaline data; ji įveikiama ontologiškai.
Instrumentalizmas bando išgelbėti prasmę paversdamas skausmą įrankiu. Evangelija išgelbėja prasmę atsisakydama leisti skausmui apskritai apibrėžti realybę.
5-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Jei tikėjimas negarantuoja stebuklingo įsikišimo, kokia tikėjimo prasmė?
Mano 5-asis atkirtis:
Tikėjimas nėra pasitikėjimas išgelbėjimu – tai pasitikėjimas Dievo buvimu ir galutiniu atstatymu, net kai išgelbėjimas neįvyksta.
Jei tikėjimas būtų apibrėžtas kaip nuolatinė apsauga:
- kryžius reikštų nesėkmę,
- kankinystė būtų beprasmė,
- pats Jėzus prieštarautų savo paties mokymui.
Tikrasis tikėjimas išlieka po mirties. Mesijo apsaugininko tikėjimas – ne.
6-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Jėzus verkė, nes Lozorius buvo miręs. Tai įrodo, kad Jėzus mirtį patyrė kaip tragediją ir netektį.
Mano 6-asis atkirtis:
Jėzus verkia susidūręs su kitų sielvartu, o ne sužinojęs apie Lozoriaus mirtį.
Tekstas yra tikslus:
- Jėzus neverkia, kai sužino, kad Lozorius mirė.
- Jis verkia, kai mato Mariją ir gedinčius verkiančius.
Tai rodo, kad Dievas nepatiria mirties kaip pralaimėjimo, bet žmogaus sielvartą patiria kaip skausmą. Užuojauta yra atsakas, o ne metafizinė neviltis.
Jėzus į sielvartą įžengia nepritardamas jo realybės klaidingam suvokimui.
7-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Marijos patepimas Jono 12 skyriuje yra simbolinis ir neturėtų būti pernelyg interpretuojamas kaip jos sąmoningas Jėzaus mirties priėmimas.
Mano 7-asis atkirtis:
Tekste aiškiai teigiama kitaip.
Jėzus neperinterpretuoja Marijos poelgio; jis nurodo jos ketinimą:
„Ji tai pasiliko mano laidotuvių dienai.“
Tai reiškia, kad Marija jau supranta:
- Mesijas gali mirti,
- mirtis neneigia misijos,
- meilei nereikia prevencijos.
Neįprastas Jono sprendimas iš anksto įvardyti Mariją (Jn 11, 2) pabrėžia tikėjimo vystymąsi, o ne vien simboliką. Lozoriaus įvykis nepadidina jos stebuklų lūkesčių; jis brandina jos supratimą apie mirtį.
8-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Jei Dievas neorganizuoja įvykių mokymo tikslais, istorija tampa atsitiktinė.
Mano 8-asis atkirtis:
Tai daro prielaidą, kad tvarkai reikia manipuliavimo.
Dievui nereikia organizuoti kančių, kad valdytų istoriją. Dieviškasis suverenitetas nėra mikrovaldymas. Prasmė kyla iš atkuriamosios valdžios, o ne iš kontrolės kiekvienai priežastinei detalei.
Istorija nėra atsitiktinė, nes Dievas galiausiai ją ištaisys, o ne todėl, kad Dievas surežisuoja kiekvieną tragediją.
9-asis vyraujančios daugumos prieštaravimas:
Jūsų požiūris sumenkina stebuklus ir dieviškąją galią.
Mano 9-asis atkirtis:
Veikiau priešingai.
Jis pašalina stebuklus iš spektaklio srities ir perkelia juos į ontologinio pataisymo sritį. Atkūrimas per perkėlimą nėra mažesnė galia – tai didesnė galia, nes jis ne tik ištaiso žalą; jis atkuria realybę tokią, kokia ji turėjo būti.
Spektaklis daro įspūdį stebėtojams. Atkūrimas atperka egzistenciją.
Galutinis sugretinimas
Apsauginis-mesijo tikėjimas (vyraujanti srovė):
- tikisi prevencijos,
- interpretuoja delsimą kaip strategiją,
- matuoja tikėjimą rezultatais,
- sugriūva prie kryžiaus.
Silpnas-mesijo tikėjimas (šis požiūris):
- priima mirties galimybę,
- atmeta instrumentinę kančią,
- pasitiki buvimu labiau nei apsauga,
- išgyvena kryžių,
- ilsisi galutiniame atkūrime.