Miʿrāj istorija gali lengvai sukelti nesusipratimą. Kai kurie skaitytojai gali daryti išvadą, kad kritika nukreipta į pačius pranašus – į Mahometą už tai, kad jis sutiko su maldų sutrumpinimu, arba į Mozę už tai, kad rekomendavo tai daryti. Niekas negalėtų būti toliau nuo mano ketinimų. Tiesą sakant, kuo daugiau apmąstau šią istoriją, tuo labiau auga mano susižavėjimas abiem pranašais. Kritika, jei tokios yra, nukreipta kitur. Ji nukreipta į pačią žmoniją ir į nuolatinį žmogaus būklės bruožą, kurį istorija taip puikiai atskleidžia.
Mano supratimu, Miʿrāj tragedija yra ne ta, kad Mahometas nepasinaudojo proga. Taip pat ne ta, kad Mozė kažkaip priešinosi Dangui. Tragedija yra ta, kad Dangaus pasiūlymas turėjo būti pritaikytas prie realios žmonių dvasinės būklės. Todėl istorija yra ne apie pranašišką silpnumą, o apie žmogaus silpnumą.
Jei pasakojimą vertinsime rimtai, pradinis penkiasdešimties kasdienių maldų pasiūlymas atrodo kaip kvietimas į egzistenciją, radikaliai sutelktą į Dievą. Toks gyvenimas atrodo beveik nesuderinamas su įprastais žemiškosios egzistencijos ritmais – nuolatiniu darbu, nesibaigiančiais praktiniais rūpesčiais, nerimu dėl išlikimo ir nuolatiniu savęs išlaikymu. Pasiūlymas iš tikrųjų buvo kvietimas į pasikeitusį gyvenimo būdą, kuriame pats Dievas pasirūpintų tuo, ko reikia tiems, kurie visiškai orientuojasi į Jį.
Vis dėlto šis apmąstymas gali likti tik pusiau užbaigtas, jei pamirštame paprastą faktą: pranašai negyvena vien sau.
Štai čia mano dėkingumas Mahometui ir Mozei tampa dar gilesnis.
Pranašas neša tautą. Jis nesiekia vien savo dvasinio išsipildymo. Jis prisiima atsakomybę už kitus, įskaitant tuos, kurie yra silpnesni, lėtesni, labiau bijantys ir mažiau imlūs nei jis pats. Pranašas negali klausti tik to, ko trokšta jo paties siela. Jis taip pat turi klausti, ką jo žmonės gali priimti.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, pakartotinis maldų skaičiaus mažinimas įgauna kitokią prasmę. Jos tampa ne atsitraukimu nuo Dievo, o pastoracinės aukos aktu. Pranašas savanoriškai nusileidžia nuo savo aukščiausių siekių, kad kiti vis dar turėtų galimybę sekti paskui jį. Šis nuopuolis yra skausmingas būtent todėl, kad reikalauja, jog pranašas apsvarstytų ne tik tai, kas idealu, bet ir tai, kas realiai pakeliama jam patikėtiems žmonėms.
Mozės vaidmuo pasakojime tampa ypač jaudinantis šioje šviesoje. Mozė nevaizduojamas kaip kažkas, kas priešinasi Dangui ar atgraso nuo atsidavimo. Priešingai, jis pasirodo kaip senas ir patyręs sielų ganytojas. Jis puikiai pažįsta žmones. Jis metų metus vadovavo sunkiai ir dažnai maištingai tautai. Jis matė netikėjimą, skundus ir pasipriešinimą. Jis supranta tai, ką jaunatviškas entuziazmas dažnai pamiršta: žmonės dažnai pavargsta net nuo tų dalykų, kurie skirti juos išgelbėti.
Todėl Mozė atpažįsta tikrą pavojų. Muhamedas galėtų grįžti pas savo tautą su penkiasdešimties maldų pasiūlymu ir atrasti, kad daugelis nepasimelstų nė karto. Problema ne ta, kad penkiasdešimt maldų yra iš esmės nepageidautinos, bet ta, kad žmonės gali jas visiškai atmesti. Šia prasme Mozė pateikia ne cinišką, o giliai užjaučiančią rekomendaciją. Jis galvoja ne apie dvasines aukštumas, kurių pranašas galėtų asmeniškai trokšti, o apie paprastų žmonių būklę.
Taigi Miʿrāj tragedija yra ne pranašų elgesys. Tai žmonijos būklė, dėl kurios toks prisitaikymas buvo būtinas.
Iš tiesų, galima eiti dar toliau. Šią istoriją galima suprasti kaip veidrodį, laikomą prieš kiekvieną kartą. Žmonės dažnai teigia ilgisi Dievo, tačiau jie nuolat demonstruoja nepaprastą prisirišimą prie žemiškų rūpesčių. Jie noriai skiria didžiulę savo gyvenimo dalį darbui, pinigams, pramogoms, turto išlaikymui ir begaliniams praktiniams įsipareigojimams. Jie praleidžia metus nešiodami naštas, kurios jiems teikia mažai ilgalaikio pasitenkinimo. Tačiau kai kalbama apie maldą, daugelis iš karto pradeda klausti, kiek mažai reikia ir kaip greitai jie gali grįžti prie to, ką jie vadina „tikruoju gyvenimu“.
Tai atskleidžia kai ką nerimą keliančio. Problema niekada nebuvo pačios maldos kiekis. Problema yra širdies orientacija.
Todėl kritika tenka ne Mahometui ar Mozei, o bendram žmogaus polinkiui, kuris išlieka stebėtinai nepakitęs. Mes ir toliau teikiame pirmenybę įprastai žemiškosios egzistencijos rutinai, o ne galimybei gyventi radikaliau į Dievą orientuotą gyvenimą. Mes skundžiamės maldos našta, tuo pačiu metu be jokių prieštaravimų nešdami daug sunkesnes naštas. Mes bijome, kad atsidavimas Dievui gali pareikalauti iš mūsų per daug, tuo pačiu metu noriai skirdami savo laiką ir energiją daugybei kitų užsiėmimų, kurie mūsų iš tikrųjų netenkina.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, pranašai iškyla ne sumenkinti, o sukilninti. Mahometas tampa figūra, pasirengusia nusileisti nuo savo pačių aukščiausių siekių dėl tų, kurie jam patikėti. Mozė tampa užjaučiančiu realistu, kurio ilgametė patirtis išmokė žmogaus širdies trapumą. Abu pranašai rodo norą prisiimti kitų silpnybes, o ne palikti juos nesėkmei.
Nesėkmė Miradže priklauso ne pranašams, o pačiai žmonijai. Ji slypi mūsų nuolatiniame nesugebėjime trokšti Dangaus taip pilnai, kaip teigiame, mūsų polinkyje laikytis pažįstamų naštų ir nenoreti pasitikėti, kad gyvenimas, labiau sutelktas į Dievą, gali būti ne didesnė našta, o didesnė laisvė.
Ir galbūt todėl ši istorija išlieka tokia galinga. Ji mums ne tik kažką pasako apie pranašus. Ji mums kažką pasako apie mus pačius.