Pirmojo apreiškimo Mahometui istorija yra gerai žinoma. Oloje pasirodo angelas ir liepia jam: „Skaityk“. Mahometas atsako: „Aš nemoku skaityti“. Tada angelas jį sugriebia, stipriai suspaudžia ir pakartoja įsakymą. Tik po to prasideda apreiškimas.
Ši scena dažnai aiškinama, bet retai suprantama.
Dauguma paaiškinimų sutelkti į technines detales: ar „skaityti“ iš tikrųjų reiškia „pakartoti“, ar Mahometas buvo neraštingas, ar suspaudimas buvo skirtas jį padrąsinti ar sustiprinti. Šie paaiškinimai bando apsaugoti istoriją nuo diskomforto. Tačiau taip darydami jie tyliai atima iš jos prasmę.
Jei nustosime tai daryti ir vietoj to paklausime, ką gi ši istorija išties perteikia, atsiras daug gilesnis vaizdas.
Keistas įsakymas
Pradėkime nuo paties įsakymo: „Skaityk“.
Jei tai tiesiog reiškia „pakartoti, deklamuoti“ (ang. recite), Mahometo atsakymas neturi prasmės. Kiekvienas gali pakartoti jam pasakytus žodžius. Jei tai reiškia „skaityti tekstą“, tai kodėl iš karto vėliau dėmesys perkeliamas į deklamavimą? Šie du paaiškinimai dažnai persipina, bet jie iš tikrųjų nesutampa.
Problema gali būti ta, kad įsakymą girdime pernelyg pažodžiui.
„Skaityti“ čia nebūtinai reiškia raidžių skaitymą ar deklamavimą. Tai gali reikšti kažką labiau esminio: pateikite tai, ką turite. Kalbėkite iš to, ką žinote. Duokite balsą tiesai.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, įsakymas yra ne nurodymas, o išbandymas.
Ir Mahometo atsakymas – „Aš nemoku skaityti“ – nėra pasiteisinimas. Tai sąžiningas atsakymas.
Tai reiškia: Aš neturiu nieko tikro, ką galėčiau pateikti.
Ieškotojas, o ne paslėptas pranašas
Musulmonų tradicija dažnai vaizduoja Mahometą kaip jau dvasiškai tobulą, jau susiderinusį su tiesa, tik laukiantį apreiškimo pradžios. Tačiau man rodos pati istorija rodo ką kita.
Kodėl žmogus, jau kupinas tiesos, vienas užsidarytų oloje, apimtas sielvarto ir ieškodamas? Kodėl apreiškimas ateitų tik tam tikru momentu, o ne natūraliai tekėtų iš to, kas jau buvo?
Realistiškesnis vaizdas yra tas, kad Mahometas buvo nuoširdus ieškotojas. Jis buvo girdėjęs daug idėjų – iš žydų, krikščionių ir pagonių. Jis buvo mąstantis, dėmesingas ir giliai susirūpinęs dėl jį supančios sumaišties. Tačiau visos tos žinios nesudėjo aiškumo. Tai buvo mišinys, o ne pagrindas.
Būdamas tokioje būsenoje, jis iš tikrųjų negalėjo išdeklamuoti tiesos. Ne todėl, kad jam trūko intelekto ar nuoširdumo, bet todėl, kad niekas, ką jis buvo įsisavinęs, nebuvo pakankamai tvirta, kad būtų galima iš to kalbėti.
Kodėl svarbus angelo suspaudimas
Čia svarbi tampa fizinė istorijos dalis.
Angelas švelniai neužsiima švelniu Mahometo raminimu. Jis jį suima, suspaudžia, užvaldo – ir tai daro pakartotinai. Ši detalė dažnai sušvelninama arba numenkinama įvairiais išvedžiojimais, tačiau jos nereikėtų ignoruoti.
Veiksmas išties neatrodo kaip padrąsinimas. Tai atrodo kaip prievartinis pašalinimas – kaip svetimkūnio pašalinimas iš kūno, kai žmogus springsta.
Apreiškimas negali būti tiesiog pridėtas prie proto, jau perpildyto pusiau suformuotų paaiškinimų, paveldėtų idėjų ir neišspręstų įtampų. Jei taip būtų, jis būtų iškreiptas nuo pat pradžių.
Prieš priimant kažką tikro, reikia ištuštinti kažką kita.
Taigi, suspaudimas nėra savitikslis. Tai ne bausmė ar dominavimas. Tai paruošimas – skausmingas to, kas stovi įstrigęs kelyje, pašalinimas.
Kiekvienas, kada nors patyręs gilius intelektualinius ar dvasinius pokyčius, žino, kad tokio pobūdžio išmoktų dalykų išvalymas retai būna švelnus.
Apreiškimas prasideda žinojimo pabaigoje
Tik po to, kai Mahometas visiškai pasiekia tašką „neturiu ką duoti“, prasideda apreiškimas.
Tai pakeičia visos istorijos supratimą.
Apreiškimas nėra atlygis už tyrumą, išsilavinimą ar pasiruošimą. Jis ateina, kai tos atramos sugriūva. Jis prasideda ten, kur baigiasi savarankiškai susikurtas visko supratimas.
Šiuo požiūriu, Mahometo nesugebėjimas „skaityti“ nėra trūkumas, kurį reikėtų apginti. Tai sąlyga, dėl kurios apreiškimas tampa įmanomas.
Istorija nebėra keista ar gėdinga. Ji tampa tiksli.
Įsakymas atskleidžia tiesos tuštumą. Atsakymas tai tinkamai įvardija.
Angelo veiksmas išvalo dirvą. Ir tik tada ateina žinia.
Kodėl tai svarbu ir už islamo ribų
Toks istorijos skaitymo būdas yra svarbus net ir už islamo ribų.
Tai rodo, kad apreiškimas, jei jis apskritai tikras, nepriklauso tiems, kurie jau žino. Jis nepatvirtina esamų sistemų. Jis jas pertraukia.
Tiesa neatsiranda kaip priedas prie to, ką, mūsų manymu, suprantame. Ji atsiranda, kai galiausiai pripažįstame, kad nesuprantame.
Tai žmogiška, o ne sektantiška patirtis.
Kitoks požiūris suprasti "Skaityk"
Kitaip tariant, įsakymas „Skaityti“ nėra ironiškas. Jis tikslus.
Jis nereikalauja įgūdžių. Jis nereikalauja atlikimo.
Jis atskleidžia trūkumą – ir paruošia erdvę, kurioje gali būti duota kažkas naujo.
Apreiškimas prasideda ne nuo meistriškumo, o nuo tylos.