I. Įvadas
Epizodas apie Jėzaus atstumimą Nazarete (Lk 4, 16–30; Mk 6, 1–6; Mt 13, 53–58) ilgą laiką buvo aiškinamas kaip užsispyrusio netikėjimo pavyzdys. Tačiau atidžiau perskaitę tekstą, pastebime kažką subtilesnio ir daug gilesnio: įtampą tarp intymumo ir pagarbos, tarp pažinties ir nuolankumo.
Nazariečių vadinamasis „netikėjimas” nebuvo netikėjimas dieviškąja galia – tai buvo netikėjimas dieviškuoju nuolankumu.
II. Dvi tikėjimų rūšys: pažįstamas ir paklusnus
Nazaretėje žmonės pažinojo Jėzų ne kaip mokytoją ar stebukladarį, bet kaip kaimyną, galbūt net giminaitį. Jie jau buvo pripažinę Jį kaip dieviškosios malonės nešėją, todėl ten tikėjosi didesnių stebuklų nei kitur. Jų prielaida buvo tokia: „Jei vienas iš mūsų yra palaimintas, tai mes turime būti dvigubai palaiminti“.
Šis privilegijų lūkestis atskleidžia šeimos tikėjimą – tikėjimą, kad artimumas Dievui garantuoja malonę.
Priešingai, mokiniai ir vėliau įtikėję minios atstovauja tarnų tikėjimą – tikėjimą, gimusi iš paklusnumo, atgailos ir nuostabos. Jie ateina kaip pašaliečiai; jie nusilenkia prieš tai, ko iki galo nesupranta. Tik per nuolankumą jie pasiekia artimumą.
III. Lygybės įžeidimas
Kai Jėzus paskelbė, kad pranašai laimina svetimšalius – Zarefato našlę, sirą Naamaną – jis apvertė socialinę ir religinę tvarką, kuri „išrinktuosius“ statė aukščiau „kitų“. Nazariečiams tai buvo šventvagystė, nes atrodė, kad tai neigia Izraelio privilegijuotą statusą, o kartu ir jų pačių.
Taigi Nazareto pyktis buvo ne dėl Jo tapatybės, bet dėl Jo hierarchijos apvertimo. Jis paskelbė, kad malonė teka ne į viršų, į privilegijuotuosius, bet žemyn, į nuolankiuosius. Jų pyktis buvo natūrali privilegijuotųjų reakcija susidūrus su nuolankumo dėsniu.
IV. Šeimos padėtis
Įdomu, kad Jėzus niekada nepasmerkia Nazareto. Skirtingai nei Kapernaumas ar Betsaida, gimtasis miestas lieka be pasmerkimo. Šis tylėjimas yra gailestingas ir reikšmingas: šeimos artimumas su Juo vis dar yra šventas ryšys.
Jų klaida yra ne priešiškumas, o įžūlumas. Jie mano, kad dėl giminystės yra lygūs dieviškajam, pamiršdami, kad tikra giminystė su Dievu visada prasideda nuo dvasinio mažumo.
V. Pranašas be garbės
Todėl posakis „Pranašas nėra be garbės, išskyrus savo tėvynėje” reiškia:
- Artimiems žmonėms sunku gerbti tai, ką jie jau žino.
- Meilė be atstumo rizikuoja prarasti pagarbą.
- Dieviškumas pasislėpia už įprasto artumo.
Tai nėra prakeikimas, bet dvasinės fizikos aprašymas: ten, kur lygybė laikoma savaime suprantama, apreiškimas negali atsiskleisti.
VI. Dvi religijos, viena šeima
Šis modelis atsispindi net istoriniame apreiškimo atsiskleidime. Krikščionybė, gimusi iš vidinės Logoso šeimos, gyvena artumu – vaikišku artumu Dievui per Kristų. Vėliau atsiradęs Islamas gyvena drausmingu paklusnumu – tarnų pagarba priešais Mokytoją.
Abu keliai veda į tą pačią vienybę: tarnas artėja prie artumo per nuolankumą, o šeima išsaugo pagarbą, prisimindama nusilenkti. Šeima ir tarnai kartu užbaigia dieviškojo ryšio ratą.
VII. Išvada
Nazaretas dramoje atskleidžia tikėjimo paradoksą: kuo arčiau žmogus stovi dieviškojo, tuo daugiau nuolankumo reikia, kad jį pamatytų.
Pažintis be pagarbos aklina; nuolankumas kartu su atstumu leidžia matyti aiškiai.
Taigi netikėjimas nėra informacijos trūkumas, bet proporcingumo trūkumas – nesugebėjimas būti mažam prieš tai, kas yra begalybė.
Šiuo požiūriu Nazareto „netikėjimas” tampa ne pasmerkimu, bet kvietimu: atrasti pagarbą pažintyje.