Ankstesniuose straipsniuose matėme, kaip Jėzaus mokymas apie skyrybas (Mt 5, 31–32) veikia kaip konkretus pavyzdys, iliustruojantis platesnį „klupdymo“ principą, išdėstytą Mato 18, 1–14. Tačiau Jėzaus etikos vidinė logika tampa dar aiškesnė, kai atsižvelgiame į gilesnę priežastinę seką, kuri yra Matą 5 skyriuje pateikto skyrybų diskurso pagrindas. Konkrečiai, Jėzaus nuorodos į „dešinę akį“ ir „dešinę ranką“ (Mt 5, 29–30) – pakartotos tik dar kartą Mato 18, 8–9 – suteikia aiškinimo užuominų, kurios susieja skyrybas ne tik su geismu kaip izoliuotu ydos reiškiniu, bet ir su esminiu savęs teisumo bei pernelyg didelio pasitikėjimo savimi požiūriu. Kai šie elementai skaitomi nuosekliai, Mato teologinė struktūra sudaro nuoseklią priežastinio ryšio grandinę, kuri ne tik diagnozuoja moralinę priežastį, bet ir nurodo atgailos kelią.
1. Savarankiškumas ir pasitikėjimas savimi kaip santykių nutrūkimo šaknis
Jėzaus paminėta „dešinioji akis“ ir „dešinioji ranka“ asocijuojasi ne tik su jutiminiais troškimais, bet ir su kultūriškai dominuojančia puse, siejama su jėga, privilegijomis ir veikimu. Šiame simboliniame kontekste „dešinė“ reiškia savimi pasitikintį požiūrį – pasitikėjimą savo pačio sprendimais, pasipriešinimą abipusėms nuolaidoms ir atsisakymą priimti pataisymus. Būtent šis požiūris, o ne geismas savaime, yra pagrindinė dvasinė problema. Žmogus, kuris pernelyg aukštai vertina save, kuris atsisako pažeidžiamumo ar tarpusavio priklausomybės, natūraliai tampa neatsižvelgiantis į kitų poreikius, ypač santuokoje. Taigi, savęs teisumo jausmas pirmauja ir sukelia geismą. Todėl geismas nėra pagrindinė santuokos žlugimo priežastis, o simptominis pasekmė širdies, kuri nustojo būti nuolanki.
2. Geismas kaip simptomas, o ne priežastis
Šioje antropologijoje geismas nėra izoliuotas moralinis žlugimas, bet nuspėjama savęs išaukštinimo pasekmė. Savimi patenkinta širdis siekia naujovių, pripažinimo ir pasitenkinimo, neatsižvelgdama į aukojančią meilę. Todėl Jėzaus raginimas „išplėšti“ nusidėjusią akį arba „nukirsti“ nusidėjusią ranką (Mt 5, 29–30) susijęs ne tik su pagunda patirti seksualinį troškimą, bet ir su gilesniu poreikiu pašalinti išdidžius impulsus, dėl kurių tampa įmanomas santykių išdavimas. Ši interpretacija sutampa su pastebėjimu, kad tikrai atgailaujantis žmogus – tas, kuris bijo atsiskirti nuo Dievo – negali tuo pačiu metu puoselėti fantazijų apie pakaitalą ar pranašumą. Ten, kur veikia nuolankumas, geismas atsitraukia; ten, kur viešpatauja pasididžiavimas, geismas tampa neišvengiamas.
3. Skyrybos kaip vidinės arogancijos išorinis pasireiškimas
Žvelgiant iš šios perspektyvos, skyrybos – išskyrus seksualinės netikrumo atvejus – nėra pagrindinė nuodėmė, bet pasireiškimas giluminės ligos. Savimi patenkintas žmogus, kuris atsisako abipusių nuolaidų, kuris nenori klausytis, aukotis ar derėtis dėl sudėtingų santuokinės sąjungos aspektų, galiausiai laikys teisėtą skyrybą leistina priemone, leidžiančia pertvarkyti gyvenimą pagal asmeninius pageidavimus. Mozės nuolaida, iš pradžių suteikta siekiant suvaldyti galimą smurtą tarp tikrai kietširdžių žmonių, yra netinkamai pasinaudojama tų, kurie laiko save teisiais. Šia prasme skyrybos tampa vidinės arogancijos išoriniu išryškėjimu.
4. Priverstinis neištikimybė ir nuodėmės sukėlimo logika (Mt 5, 31–32)
Iš tokios pozicijos inicijuotos skyrybos sukelia tragišką grandinę, kurią nurodo Jėzus: atstumta sutuoktinė – paprastai priklausoma ir pažeidžiama – dažnai privalo vėl ištekėti vien tam, kad išgyventų. Šios antrosios santuokos dėka ji atsiduria santuokinės neištikimybės padėtyje ne dėl moralinės kaltės, o dėl aplinkybių struktūros. Todėl Jėzus priežastinį ryšį priskiria skyrybų iniciatoriui: „jis verčia ją neištikimauti“. Pakartotinė santuoka nėra moters geismo išraiška, o išgyvenimo strategija, kurią jai primeta kito asmens sprendimas. Taigi besiskiriantis asmuo tampa svetimavimo vykdytoju, savo veiksmais tiksliai atitinkantis Jėzaus apibrėžimą apie kito suvedžiojimą.
5. „Mažojo“ suklupdymas (Mt 18, 6–7)
Skaitant Mato 5 skyrių kartu su Mato 18 skyriumi, skyrybos išryškėja kaip paradigminis „mažojo“ suklupdymo atvejis. Priklausomas sutuoktinis atitinka pažeidžiamumo apibrėžimą, pabrėžtą Mato 18 skyriuje, o besiskiriantis asmuo atitinka galingo asmens, kurio veiksmai kelia pavojų silpniesiems, vaidmenį. Struktūrinis šių dviejų skyrių atitikimas tampa neabejotinas: abiejuose skyriuose pasirodo tas pats įspėjimas nupjauti žalingus impulsus (Mt 5, 29–30; Mt 18, 8–9), o tai rodo, kad Matas laiko suklupimo logiką ir skyrybų logiką dviem to paties moralinio klausimo išraiškomis – nekontroliuojamo savęs įtvirtinimo sukeltą pražūtį.
6. Malūno akmuo ir griežto gailestingumo būtinybė
Jėzaus grasinimas malūno akmeniu (Mt 18, 6) nėra be priežasties griežtumas, bet gailestingo atrinkimo forma. Teisusis žmogus geriau tegul pasinertų į simbolinio „paskendimo“ pažeminančias gelmes, nei liktų užsidegęs pasididžiavimu, kuris sunaikina tiek jį patį, tiek kitus. Šis griežtas gailestingumas atitinka nuoseklų Jėzaus mokymą, kad išaukštintieji turi būti pažeminti ir kad atgaila dažnai reikalauja nusileidimo į pažeminimą. Malūno akmens metafora reiškia pasididžiavimo sulaužymą, būtiną atsinaujinimui.
7. Žeminimas kaip atgaila: struktūriniai atgarsiai Korano skyrybų įstatyme
Šis būtino žeminimo supratimas randa stebinantį atitikmenį Korano nuostatose dėl trigubų skyrybų (Q 2:229–230). Ten skyrybų iniciatorius negali tiesiog susigrąžinti savo buvusios sutuoktinės, prieš tai nepatyręs struktūrinio pažeminimo: ji turi būti teisėtai ištekėjusi už kito vyro ir vėliau išleista. Skyrybų iniciatorius privalo ją priimti atgal su sumažėjusiu socialiniu statusu, taip dalydamasis gėda, kurią jis pats kadaise jai uždėjo. Ši paralėlė rodo panašią moralinę logiką: kai nuolankumas atmetamas iš pat pradžių, galiausiai jį tenka priimti per žemesnį nusileidimą, siekiant išgelbėjimo nuo didesnės pražūties.
8. Sintezė: visapusiškas priežastinis ir atperkamasis lankas
Kai elementai išdėstomi seka, Mato etika atskleidžia visapusišką moralinį lanką:
Savęs teisumas → geismas (kaip simptomas) → skyrybos → neištikimybės sukėlimas → mažojo suklupdymas → akmens malūno bausmė → nuolankumas per atgailą ir, jei būtina, primestą pažeminimą.
Ši arka atskleidžia ne tik skyrybų sunkumą, bet ir po jomis slypintį dvasinį mechanizmą: nuolankumo žlugimą, vedantį prie sandoros pažeidimų, pažeidžiamųjų pavojaus ir galiausiai būtinybės imtis korekcinio nužengimo. Tokiu būdu Jėzaus mokymai Mato 5 ir Mato 18 skyriuose sudaro vieningą savęs išaukštinimo kritiką ir vieningą raginimą nuolankumui kaip vieninteliam keliui atgal į sandoros ištikimybę ir Dangaus Karalystę.