Tarp sudėtingiausių Jėzaus moralinių mokymų yra griežtas Jo žodis prieš skyrybas: „Kas atleidžia savo žmoną, jei ne dėl seksualinio ištvirkavimo, tas verčia ją svetimauti; ir kas veda išsiskyrusią moterį, tas svetimauja.“ Šios eilutės, šiuolaikiniu požiūriu dažnai skaitomos kaip legalistinės ar apie nubaudimą, šimtmečius glumino komentatorius. Daugelis paaiškinimų sutelkti į techninius svetimavimo apibrėžimus arba į santuoką kaip pašventintą ryšį, tačiau jiems sunku atskleisti, kodėl Jėzus skyrybų pasekmes įvardija tokiais griežtais santykių terminais. Kodėl Jis sako, kad besiskiriantis asmuo „verčia“ kitą asmenį svetimauti? Kodėl Jis perkelia dėmesį nuo paties besiskiriančiojo elgesio į moralines pasekmes, taikomas kitiems? Ir kaip šis mokymas dera su Jo nuolatiniu gailestingumo, nuolankumo ir pažeidžiamųjų apsaugos akcentavimu?
Kruopščiai rekonstravus socialinį, moralinį ir teologinį kontekstą, galima teigti, kad Jėzus ne tik sugriežtina teisinį draudimą. Jis atskleidžia skyrybas kaip suklupimo nuodėmę, veiksmą, kuris įstumia kitus į moraliai kompromituojančias situacijas, kurių jie nepasirinko – veiksmą, kuris užkrauna didesnę kaltę, nei besiskiriantis asmuo dažnai suvokia. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Jėzaus mokymas tampa ne tik nuoseklus, bet ir giliai užjaučiantis. Jis skirtas ne vien sužeistųjų sugėdinimui, bet ir tų, kurie, prisidengdami teisumu, kuria žalos kaskadas, kurios užlieja kitų gyvenimus, pažadinimui.
Šio supratimo atspirties taškas yra Jėzaus teiginys, kad Mozės įstatyme skyrybos buvo leidžiamos „dėl jūsų širdies kietumo“ (Mt 19, 8). Jis skyrybas įšaknija ne dieviškoje intencijoje, o dieviškoje nuolaidoje. Pradžioje, pasak Jėzaus, santuoka buvo sukurta kaip nesulaužoma sąjunga, sandoros ryšio tarp Dievo ir žmonijos veidrodis. Skyrybos istorijoje pasirodo ne kaip teisė, ne kaip moraliai dorų žmonių įrankis, o kaip apsaugos priemonė pažeidžiamiesiems pasaulyje, kuriame kietaširdžiai vyrai, jei jiems nebus leista išeiti, gali griebtis smurto ar net nužudyti. Taigi Mozės nuolaida yra tragiškas gailestingumas – saugus kelias tiems, kurie yra įstrigę žiaurume, o ne leidimas teisiesiems savo nuožiūra nutraukti santuokas.
Tačiau Jėzaus laikais ši nuolaida buvo paversta garbingu asmeninio patogumo įrankiu, kuriuo naudojosi net ir teisuoliai. Vyrai, kurie didžiavosi moraliniu tyrumu, buvo pasirengę atleisti savo žmonas dėl nereikšmingų priežasčių, remdamiesi Įstatymu kaip savo pateisinimu. Jėzus atskleidžia prieštaravimą: tie, kurie teigė turintys moralinę persvarą, pasinaudojo teisine priemone, skirta būtent moraliai pavojingiems – beširdžiams, potencialiai smurtaujantiems, tiems, kuriems negalima patikėti intymios sandoros. Laikydami nuolaidą savo privilegija, jie netiesiogiai pripažino priklausantys žiauriems ir nepatikimiems, net ir laikydami save dorumo pavyzdžiais.
Būtent šiame kontekste Jėzus ištaria savo griežtą žodį: skyrybų šalininkas „priverčia“ moterį svetimauti. Pirmojo amžiaus Judėjos socialinėje realybėje išsiskyrusi moteris – dažnai išmesta, ekonomiškai pažeidžiama ir socialiai pažeidžiama – neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik siekti kitos santuokos. Jėzus tai įvardija kaip svetimavimą ne tam, kad ją pasmerktų, o tam, kad atskleistų tragišką moralinį spaudimą, kurį jai daro skyrybų iniciatorius. Skyrėjas tampa nusižengimo priežastimi, suklupimo akmeniu, įtraukiančiu kitus į moraliai kompromituojančias būsenas, kurių jie nepasirinko. Tai puikiai dera su platesniu Jėzaus mokymu: „Vargas tam, per kurį ateina papiktinimas! Geriau jam būtų užrištas girnų akmuo ir įmestas į jūrą“ (Mt 18, 6). Jėzaus moralinėje epochoje kito privertimas nusidėti yra vienas sunkiausių nusikaltimų. Tai išpuolis prieš pažeidžiamą sielą. Tai artimo išdavystė. Tai gailestingumo priešingybė.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, besiskiriančiojo kaltė slypi ne tik asmeninėje neištikimybėje, bet ir pasekmių, kurios tenka nekaltiesiems, pasekmių, kurių besiskiriantysis vengia, o kiti patiria naštą, sukūrime. Būtent tokio disbalanso – kai vienas nusideda, o kiti kenčia – Jėzus negali toleruoti. Jo mokymas moralinę analizę perorientuoja ne į teisines santuokinės padėties kategorijas, o į santykių žalą, kurią sukelia pats atleidimas. Skyrybos, inicijuotos tokių "teisuolių", tampa dideliu priekaištu jiems patiems: ramiu, socialiai priimtinu gestu, jie destabilizuoja kito žmogaus gyvenimą ir pastūmėja jį daryti veiksmus, kuriuos Jėzus įvardija kaip svetimavimą – ne todėl, kad jis yra moraliai sugedęs, o todėl, kad yra įstrigęs būtinybėje.
Iš čia kyla gilesnė kristologinė įžvalga: tikroji besiskiriančiojo atgaila turi apimti ir įsitraukimą į tą pačią stigmą, kurią jis priskyrė kitiems. Kitaip tariant, nuolankumas nėra neprivalomas. Būtent korekcija gydo širdies kietumą. Jėzaus pavyzdys kitur tai patvirtina: išaukštintieji turi būti pažeminti; išdidieji turi būti palaužti; tie, kurie skelbiasi esą teisūs, turi nusileisti į dulkes, kad galėtų sulaukti gailestingumo. Pagal Jėzaus karalystės logiką, negalima likti pranašesniu už tuos, kuriuos sužeidė. Kelias į atkūrimą eina per pažeminimą, pažeidžiamumą ir moralinio pranašumo atsisakymą.
Būtent čia Koranas, nors ir už krikščioniškojo kanono ribų, siūlo nepaprastą atgarsį, kuris nušviečia Jėzaus aprašytą struktūrą. Korano nutarimas dėl trigubų skyrybų (Q 2:229–230), dėl kurio susitaikymas neįmanomas, nebent išsiskyrusi moteris teisėtai ištekėtų už kito vyro ir ta antroji santuoka vėliau nutrūktų, veikia kaip galinga atgrasymo priemonė nuo impulsyvių ar savimi teisių skyrybų. Besiskiriantis asmuo susiduria su negrįžtamomis savo poelgio pasekmėmis. Jei vėliau jis nori susitaikyti, dabar jis turi susitaikyti su pažeminančiu statusu, veddamas moterį, kuri buvo su kitu vyru – nešdamas tą pačią socialinę stigmą, kurią jis kadaise jai primetė. Jis negali susigrąžinti moralinės persvaros; jis turi patirti savo sprendimo kartėlį. Šiuo atveju krikščionys gali suprasti šią Korano taisyklę kaip gilesnės Jėzaus logikos sustiprinimą: tie, kurie sukelia kliūtis, parklupdo kitus, turi patirti atitinkamą pažeminimą, jei nori būti atkurti. Krikščionims šis atgarsis gali būti tarsi lęšis, padedantis geriau suprasti paties Jėzaus mokymą, ypač tose vietose, kur krikščioniškoji tradicija sunkiai suformulavo, kodėl Jo skyrybų pamokymai yra tokie griežti ir kodėl besiskiriantis asmuo, o ne vėl susituokusi pora, prisiima didesnę moralinę situacijos naštą.
Galiausiai Jėzaus mokymas apie skyrybas nėra apie taisykles, bausmes ar techninius dalykus. Jis yra apie pažeidžiamųjų apsaugą, saviteisiųjų atskleidimą ir širdies atkūrimą gailestingumui. Skyrybos, kai jos atliekamos iš moralinio pranašumo pozicijos, tampa suklupimo nuodėme – veiksmu, kuris apkrauna kitus pasekmėmis, kurių jie nepasirinko ir kurių besiskiriantis asmuo atsisako prisiimti. Jėzus atskleidžia šį disbalansą ir kviečia savo mokinius eiti kitu keliu: tokiu, kuriame atgaila apima ne tik žalos nutraukimą, bet ir nuolankų savo veiksmų pasekmių pripažinimą, pasididžiavimo atsisakymą ir prarastos užuojautos susigrąžinimą.
Taigi, skyrybos kaip kitų parklupdymo nuodėmė Jėzaus rankose tampa kvietimu į nuolankumą. O keisti atgarsiai, randami kitos tradicijos teisinėse struktūrose, krikščionims primena, kad Jėzaus atskleidžiama moralinė visata yra platesnė, gilesnė ir paslaptingiau darni, nei mes dažnai suvokiame. Jo karalystėje niekam neleidžiama pakilti virš tų, kuriuos įskaudino. Vienintelis kelias atgal yra žemyn – į liūdesį, nuolankumą ir perkeistą gailestingumą. Ir būtent ten, nusileidžiant, kieta širdis galiausiai suminkštėja ir atkuriama meilės sandora.