1. Kodėl pasakojime nepasiteisina „kieto paviršiaus“ vaikščiojimo idėja
Turime atmesti mintį, kad Jėzus ir Petras žengia ant vandens taip, tarsi jo paviršiaus įtempimas būtų toks pat kaip kieto pagrindo.
Jei taip būtų:
- pavojus būtų nukristi ant paviršiaus (smegenų sukrėtimas),
- o ne paskęsti,
- vėjas būtų nereikšmingas,
- bangos nesiskirtų nuo kalvų,
- o baimė būtų nepagrįsta.
Svarbiausia: ant kieto paviršiaus nepaskęsti.
Taigi, jei vanduo elgtųsi kaip kietas paviršius, visa pasakojimo emocinė ir naratyvinė logika žlugtų. Tekstas aiškiai numato tikrą nuskendimo pavojų, o ne teatrališką grėsmę.
2. Kodėl visiškas panardinimas taip pat netinka
Kitame kraštutiniame atveju jau nustatėme, kad:
- staigus vertikalus nugrimzdimas daro kalbą neįtikimą,
- prieštarauja Jėzaus horizontaliam ištiestam rankos judesiui,
- ir nesuderinamas su „pradėjimu skęsti“.
Taigi esame priversti rinktis trečiąjį judėjimo būdą, kuris nėra nei ėjimas paviršiumi, nei laisvasis kritimas.
3. Valties analogija nėra dekoratyvinė — ji yra struktūrinė
Tai yra vienintelis fizinis modelis, kuris atitinka visus apribojimus.
Valties santykis su vandeniu
Valtis:
- daugiausia plūduriuoja ant vandens paviršiaus, bet vis tiek šiek tiek panirusi į vandenį,
- stumia vandenį žemyn ir į šonus,
- yra palaikoma dinamiškai, o ne standžiai,
- yra saugi, kol išlaikoma pusiausvyra ir judėjimas į priekį,
- nenuskęsta vertikaliai, nebent pirmiausia prarastų stabilumą.
Svarbiausia:
Valtis „nenukrenta tiesiai žemyn“.
Ji pirmiausia apsiverčia, užsipildo vandeniu arba yra užliejama iš šono.
Būtent tokį modelį matome Petro atveju.
4. Tai pritaikant Jėzaus ir Petro judėjimui
Dabar pritaikykime tai šiai scenai.
Jėzaus judėjimas
Jėzus juda:
- tvirtai,
- į priekį,
- nesvyruodamas,
- harmonijoje su vandens judėjimu.
Kaip laivas ramiomis sąlygomis:
- jį neapima aplinkinis chaosas,
- jo judesiu išstumtas vanduo nesugrįžta smarkiai atgal,
- bangos jo nenubloškia.
Tai nereikalauja įsivaizduoti standžios paviršiaus įtampos.
Reikia įsivaizduoti dinamišką poslinkį ir pusiausvyrą.
Kitaip tariant:
Jėzus „eina“ taip, kaip „plaukia“ valtis.
Petro judesys
Petras pradeda taip pat.
Bet tada:
- jis „pamato vėją“,
- jis susvyruoja (ἐδίστασας),
- jo ryžtas eiti į priekį susilpnėja,
- jo judesys praranda nuoseklumą.
Vanduo, kurį jis iki tol stūmė, vėl ima dominuoti.
Audra jį pasiveja.
Kaip valtis, kuri:
- praranda kursą,
- pasisuka šonu į bangas,
- pradeda siūbuoti,
- dar nėra nuskendusi, bet jau pasmerkta be pagalbos.
Štai kodėl Matas gali pasakyti, kad Petras „pradeda skęsti“ — baigtis aiški dar prieš visišką panirimą.
5. Kodėl tai iš karto paaiškina viską
Šis valties judėjimo modelis paaiškina:
- kodėl vėjas svarbesnis už gylį,
- kodėl svyravimas yra mirtinas,
- kodėl pavojus atsiskleidžia kaip procesas,
- kodėl Petras vis dar gali kalbėti,
- kodėl Jėzus ištiesia ranką horizontaliai,
- kodėl ramybė plinta kartu su Jėzaus judesiu,
- kodėl istorija vyksta ant vandens, o ne ant sausumos.
Tai taip pat paaiškina kažką subtilaus, bet gilaus:
Petras nesuklysta atlikdamas neįmanomą stebuklą.
Jis suklysta navigacijoje.
6. Fizinis aiškumas stiprina, o ne silpnina teologiją
Tai svarbu:
Aš ne demistifikuoju istorijos — aš ją sisteminu.
Stebuklas nėra tiek tai, kad Jėzus pažeidžia plūdrumo dėsnius.
Stebuklas yra tai, kad chaosas aplink jį elgiasi kitaip.
Jėzus nėra žmogus, stovintis ant stebuklingo paviršiaus.
Jis yra žmogus, judantis per priešišką tikrovę, nesileisdamas jai nugalėti.
O Petras nėra baudžiamas už abejonę.
Jis yra išgelbėtas nuo nestabilumo.
7. Metafora susikuria savaime — nes ji jau ten yra
Kai šis fizinis modelis yra priimtas, metafora nebėra priverstinė.
Gyvenimas nėra tvirtas pagrindas.
Jis elgiasi kaip vanduo.
- Kol išlaikoma orientacija, judėjimas yra įmanomas.
- Kai tik prasideda svyravimas, tos pačios jėgos, kurios anksčiau mus nešė, tampa mirtinos.
- Žlugimas retai būna vertikalus ir staigus.
- Jis yra šoninis, laipsniškas ir nuspėjamas.
O išgelbėjimas ateina ne kaip ištraukimas iš gelmės, bet kaip ištiesinta ranka prieš visiškai apsiverčiant.
8. Kodėl Jėzus gali pasivyti, o mokiniai – ne
Matas mums pasakoja dvi dalykus, kuriuos reikia vertinti kartu:
- Mokiniai įtempia irklus, nes vėjas pučia jiems į veidą.
- Jėzus vėliau prieina prie jų, eidamas jūra.
Jei Jėzus tiesiog „eitų vandeniu“ neutraliąja prasme, kiltų akivaizdus klausimas:
Kaip jis pasiveja valtį, kurią stumia keli patyrę žvejai?
Teisingas aiškinimas suteikia trūkstamą nuoseklumą.
Mokiniai kovoja su vėju.
Jėzus – ne.
Jie eikvoja energiją vien tam, kad nebūtų stumiami atgal.
Jis juda per tą pačią priešišką aplinką be jokio pasipriešinimo.
Čia nekalbama apie greitį; kalbama apie atsparumą priešingai jėgai.
Tik tai paaiškina, kaip Jėzus, išplaukęs vėliau, gali juos pasivyti.
9. Kodėl Petras ypač išsigandęs vėjo šniokštimo
Kai Petras išlipa iš valties, jo orientacija pasikeičia.
- Vėjas ir bangos nebėra priešais jį.
- Jie daugiausia yra už jo nugaros.
Tai turi milžinišką reikšmę.
Žmogaus baimę sustiprina nematoma jėga.
Tai, ko nematome, bet galime išgirsti ir pajusti, kelia kur kas didesnį nerimą.
Už Petro nugaros riaumojantis vėjas:
- jo negalima stebėti,
- jo negalima numatyti,
- jo negalima vizualiai kompensuoti.
Tai paaiškina, kodėl Matas sako, kad Petras „pamatė vėją“ — ne todėl, kad vėjas yra matomas, bet todėl, kad jo poveikis staiga tapo dominuojantis jo sąmonėje, ypač iš nugaros.
Baimė auga greičiausiai, kai grėsmė yra:
- nematoma,
- artėjanti,
- ir jaučiama netiesiogiai.
10. Kodėl Petras gali judėti link Jėzaus gana lengvai
Petras juda kartu su vėju.
Jėzus juda prieš jį.
Grynai fiziniu požiūriu:
- Judėti kartu su stipria jėga yra lengviau nei jai priešintis.
- Išlaikyti judėjimą į priekį yra paprasčiau, kai bangos nesiveržia tiesiai į priekį.
- Pusiausvyrą lengviau išlaikyti, kai judėjimas sutampa su vyraujančia srove.
Tai daro Petro pradinę sėkmę visiškai įtikinamą laivo judėjimo modelio kontekste.
Jis nekovoja su audra.
Jis ja plaukia — link Jėzaus.
Jo nesėkmė kyla ne dėl pasipriešinimo, o dėl dėmesio ir orientacijos praradimo.
Jėzus, priešingai, parodo kažką kokybiškai kitokio:
- audros kryptis jam nėra svarbi,
- pasipriešinimas jo nesulėtina,
- nestabilumas neatsiranda.
Šis kontrastas yra tyčinis.
12. Kodėl tai sustiprina (o ne susilpnina) teologinį teiginį
Ši detalė iš tiesų sustiprina Evangelijos teiginį.
Petras trumpam pasiseka esant palankioms aplinkybėms.
Jėzus pasiseka nepriklausomai nuo aplinkybių.
Petro tikėjimas leidžia dalyvauti, bet ne įvaldyti situaciją.
Jėzaus buvimas visiškai neutralizuoja priešiškumą.
Tai išsaugo:
- Petro nuoširdų dalyvavimą,
- Petro nuoširdų ribotumą,
- ir Jėzaus unikalią valdžią.
Be šio skirtumo istorija rizikuoja pavirsti paprastu reginiu.
13. Kodėl audros kryptis svarbi pasakojimo požiūriu
Sujungus visa tai, scena savo vidine logika tampa beveik kinematografiška:
- Valtis sustoja dėl priešinio vėjo.
- Petras, nešamas vėjo, žengia link Jėzaus.
- Nematoma jėga, veikianti už Petro nugaros, tampa bauginanti.
- Pradeda kilti abejonės.
- Po to seka apsvaigimas.
- Išgelbėjimas ateina prieš žlugimą.
Nė viena iš šių aplinkybių nėra atsitiktinė.
Ši istorija nėra apie „stovėjimą ant neįmanomo pagrindo“.
Ji yra apie tai, kas gali nekliudomai judėti per chaosą — o kas negali.
14. Orientacija valtyje
Įprastoje irklavimo valtyje (ne kanojoje):
- Irkluotojai sėdi nugara į plaukimo kryptį.
- Jie žiūri į laivo galą, o ne į priekį.
- Todėl jie žiūrėtų ta kryptimi, iš kurios artėja Jėzus.
Vėjas trukdo jiems judėti į priekį — nebūtinai „pučia jiems į veidus“
Matas rašo, kad vėjas buvo prieš juos (ἐναντίος), o tai reiškia, kad trukdė jų judėjimui, nebūtinai pūsdamas tiesiai į veidus.
Šis skirtumas yra svarbus.
- Grėsmė nėra „tai, į ką jie žiūri“.“
- Grėsmė yra jėga, trukdanti judėti, išsekanti juos, stabdanti valtį ir sukeliančianti pavojingas bangas.
Taigi, taip:
- Mokiniai matytų artėjantį Jėzų.
- Jie taip pat matytų, kaip Petras išlipa iš valties.
- Jie natūraliai taptų viso įvykio liudininkais.
Tai labai gerai atitinka pasakojimą ir nereikalauja jokių papildomų prielaidų.
15. „Vėjo matymas“ nereiškia, kad reikia žiūrėti į vėją
Vėjas yra nematomas.
„Matyti“ vėją niekada nereiškia žiūrėti į jį. Tai reiškia suvokti jo poveikį.
O tie padariniai iš tikrųjų geriausiai suvokiami iš šono, o ne tiesiai iš priekio:
- kylančios ir besilaužiančios bangos,
- į šonus išsisklaidantis purslas,
- vandens paviršiaus deformacija,
- daiktų reakcija į jėgą.
Taigi mintis, kad Petras turėjo atsukti veidą į vėją, kad jį „pamatyti“, yra tiesiog neteisinga.
Nesvarbu, ar vėjas yra:
- už jūsų nugaros,
- šalia jūsų,
- ar priešais jus,
jūs jį „matote“ stebėdami, kaip jis veikia aplinką.
Veido orientacija čia nėra svarbi.
16. Kodėl rega nėra pagrindinė įtraukta juslė
Vėjas iš viso nėra suvokiamas pirmiausia regos pagalba.
Jis stipriausiai suvokiamas:
- klausą (ūžesys, švilpimas),
- lytėjimą (spaudimą ant odos, drabužių, pusiausvyrą),
- kinestetinę juslę (stabilumo praradimą, laikysenos pasikeitimą).
Regėjimas tik patvirtina tai, ką kūnas jau žino.
Tad kodėl Matas sako, kad Petras „pamatė“ vėją?
Nes „matymas“ čia nereiškia optinio stebėjimo.
Tai reiškia pripažinti tą jėgą kaip lemiamą.
17. ἰσχυρός (ischyros) svarba
Matas nesako, kad Petras pamatė vėją (kaip neutralų reiškinį).
Jis sako, kad Petras vėją matė kaip ἰσχυρός — stiprų, galingą, užvaldantį.
Tas būdvardis yra svarbus.
Ἰσχυρός nėra aprašomasis; jis yra vertinamasis.
Jis žymi momentą, kai Petras vėją suvokia ne tik kaip esantį, bet kaip:
- dominuojantį,
- grėsmingą,
- galintį jį nugalėti.
Kitaip tariant:
Petras vėjo nepastebi staiga.
Jis staiga suvokia jo galią.
Tai yra pažintinis ir fizinis poslinkis, o ne vizualus.
17. „Matymas“ kaip naujo interpretavimo momentas
Biblinėje graikų kalboje (ir ypač semitų įtakotoje graikų kalboje) „matymas“ dažnai reiškia:
- suvokimą,
- pripažinimą,
- leidimą kažkam apibrėžti situaciją.
Taigi, kai Matas sako, kad Petras „pamatė vėją“, esmė yra ne kaip jis jį suvokė, bet kuo jis leido jam tapti savo realybės interpretacijoje.
Vėjas pereina iš foninės sąlygos į lemiančią jėgą.
Tai yra momentas, kai įsivyrauja baimė.
18. Kodėl tai puikiai dera su svyravimu (διστάζω)
Kai vėjas suvokiamas kaip ἰσχυρός — galingas — svyravimas atsiranda savaime.
- Judėjimas į priekį praranda ritmą.
- Pusiausvyros koregavimai daugėja.
- Orientacija silpnėja.
- Ryžtas suskilinėja.
Tai nėra tikėjimo Jėzumi pasikeitimas.
Tai yra santykinės galiospervertinimas.
Jėzus nustoja būti dominuojančiu atskaitos tašku; tą vaidmenį perima audra.
19. Kodėl Matas nesako „jis išgirdo vėją“ arba „jį pajuto“
Nes girdėjimas ar pajautimas reikštų pasyvų pojūtį.
Tačiau Matas nori apibūdinti aktyvų dėmesio perėjimą.
„Jis pamatė“ žymi tą akimirką, kai Petras:
- sutelkia dėmesį į vėją,
- įvertina jį kaip lemiamą,
- leidžia jam valdyti savo judesius.
Klausimas yra ne jutiminė informacija, o kas valdo veiksmą.
Petras nepanikuoja dėl to, iš kur pučia vėjas.
Jis panikuoja dėl to, kur nukreipiamas jo žvilgsnis.
Lemiamas poslinkis yra šis:
- Iš pradžių Petro dėmesys yra sutelktas – Jėzus yra vienintelis dėmesio taškas.
- Tada jo žvilgsnis suskaidomas.
- Jis leidžia kažkam kitam tapti konkuruojančiu atskaitos tašku.
- Tas suskaidymas sukelia svyravimą (διστάζω).
- Svyravimas sukelia stabilumo praradimą.
- Stabilumo praradimas sukelia apsivertimą.
Šios sekos pakanka. Nieko daugiau nereikia.
Kai pusiausvyra priklauso nuo dinaminio stabilumo (kaip laivo modelio atveju), svarbu sutelkti dėmesį.
- Stabilus judėjimas reikalauja aiškaus atskaitos taško.
- Suskaidytas dėmesys sukelia mikrodvejones.
- Mikrodvejones sutrikdo ritmą.
- Sutrikęs ritmas leidžia priešiškoms jėgoms perimti viršų.
Tai pasakytina apie ėjimą nestabiliu paviršiumi, laivo vairavimą, bangų įveikimą ar laikysenos išlaikymą esant stipriam vėjui.
Petrui nereikia apsisukti.
Jam nereikia atsistoti veidu į vėją.
Jam tiesiog reikia nustoti sutelkti dėmesį į vieną dalyką.
Vien tai paaiškina viską.
20. Kodėl tai puikiai sutampa su priekaištu
Jėzus nesako:
- „Kodėl žiūrėjai į vėją?“
- „Kodėl bijojai audros?“
- „Kodėl nustojai tikėti, kad aš galiu tai padaryti?“
Jis sako:
„Kodėl suabejojai?“
Nes suabejojimas yra būtent tai, kas įvyksta
21. Kodėl Jėzus gali jį taip lengvai sugauti
Jei Petras:
- vis dar juda iš esmės į priekį,
- vis dar orientuotas į Jėzų,
- bet jau nebėra stabilus,
tada gelbėjimas yra visiškai logiškas.
Jėzui nereikia jo vytis.
Jam nereikia nerti.
Jam nereikia jo pakelti į viršų.
Petras yra jau pasiekiamas.
Taigi Jėzus tiesiog ištiesia ranką į priekį.
Ši detalė įsilieja natūraliai ir nereikalauja jokio papildomo paaiškinimo.
22. „Vaiduoklio“ reakcija ir instinktyvus bėgimas
Matas mums aiškiai pasakoja:
„Kai mokiniai pamatė Jį einantį jūra, jie išsigando ir tarė: ‚Tai vaiduoklis!‘, ir iš baimės ėmė šaukti.“
Tokia reakcija yra psichologiškai tiksli.
- Baimė neparalyžiuoja patyrusių žvejų.
- Baimė skatina bėgti.
- Natūraliausia reakcija yra stipriau irti irklus.
Taigi, taip — visiškai pagrįsta, kad pirmą kartą pamatę tai, ką jie palaikė vaiduokliu, jie būtų ėmęsi didesnių pastangų pabėgti nuo tos figūros.
Tai atitinka:
- žmogiškąjį instinktą,
- jūrininkų elgesį,
- ir teksto emocinį aprašymą.
23. Kodėl Jėzaus raminimas svarbus judesiui, o ne tik emocijoms
Jėzaus žodžiai:
„Drąsiai, tai aš. Nebijokite.“
paprastai suprantami kaip grynai guodžiantys.
Tačiau fizinėje situacijoje jie veikia kaip kinetinis atstatymas.
Baimė skatina paniką keliančius judesius.
Atpažinimas jį sustabdo.
Kai jie supranta:
- kad tai nėra grėsmė,
- ne vaiduoklis,
- ne kažkas, nuo ko reikia bėgti,
poreikis irti stipriau išnyksta.
Taigi labai tikėtina, kad:
- mokiniai nustoja bandyti pabėgti,
- irklavimas susilpnėja arba nustoja,
- valties judėjimą lemia vėjas, o ne pastangos.
24. Kodėl Petras iššoka, kai atstumas nustoja keistis
Pabandykime tai suprasti:
- Jei mokiniai iš pradžių irklavo stipriau iš baimės,
- ir jei tos pastangos nustoja, kai tik Jėzus prabyla,
- tada natūraliai seka santykinės ramybės akimirka.
Tokiu momentu:
- Jėzus yra arti, bet dar nepasiekia valties,
- valtis jau nebėga,
- atstumas nebesumažėja ryškiai.
Būtent tokia akimirka yra ta, kurioje impulsyvus žmogus, toks kaip Petras, imtųsi veiksmų.
Taigi Petro veiksmas tampa:
- ne atsitiktine drąsa,
- ne nekantrumu,
- bet reakcija į sustojusį artėjimą.
Tai pasakojimo požiūriu elegantiška.
25. Vėjo varomas priartėjimas po to, kai Petras išlipa iš valties
Kai:
- mokiniai nustoja irti,
- Petras jau nebėra valtyje,
- baimė atslūgo,
valtis tampa didžiąja dalimi priklausoma nuo:
- vėjui,
- bangų nešimui,
- pasyviam judėjimui,
- valtis dreifuoja link tos vietos,
- Jėzus ir Petras neturi „grįžti“ link jos,
- artėjimas įvyksta savaime.
Tai paaiškina, kodėl Matas neaprašo grįžimo kelionės.
26. Petrui nebuvo jokio praktinio skubumo — ir būtent tai yra esmė
Kai priimame šį mūsų sukurtą fiziškai nuoseklų vaizdą, tampa aišku viena:
Petrui nebuvo jokios objektyvios būtinybės išlipti iš valties.
- Mokiniai nustojo irti tolyn.
- Vėjas dabar stūmė valtį atgal.
- Jėzus toliau artėjo.
- Susitikimas buvo neišvengiamas.
- Likęs atstumas susitrauks per kelias akimirkas.
Kitaip tariant:
Petrui nereikėjo skubėti.
Tai yra esminis dalykas.
Jo veiksmas nėra nulemtas būtinybės, pavojaus ar strategijos.
Jį lemia troškimas.
27. Petro nekantrumas nėra baimė — tai ilgesys
Tai visiškai pakeičia požiūrį į Petrą.
Petras dažnai vaizduojamas kaip impulsyvus, neapdairus ar kvailas.
Tačiau šiuo požiūriu jo „neapdairumas“ įgauna kitokį pobūdį.
Jis negali laukti.
Ne todėl, kad jis mano, jog valtis bus prarasta.
Ne todėl, kad jis mano, jog Jėzus išnyks.
Bet todėl, kad laukimas atrodo nepakeliamas.
Tai nėra panika.
Tai ilgesys.
28. Jono evangelijos analogija patvirtina šį bruožą
Palyginimas su Jono 21 skyriumi yra tikslus ir svarbus.
Toje scenoje:
- Mokiniai yra valtyje.
- Jėzus jau stovi krante.
- Nėra jokio pavojaus.
- Nėra jokio skubumo.
- Nėra jokio įsakymo.
Ir vis dėlto:
Petras šoka į jūrą ir plaukia.
Kodėl?
Ne todėl, kad tai būtų greičiau kokia nors prasminga prasme.
Ne todėl, kad kiti to nesugebėtų.
Bet todėl, kad jis negali likti ten, kur yra, kai tik sužino, kad ten yra Jėzus.
Tai tas pats Petras.
Kita Evangelija.
Kitos aplinkybės.
Tas pats impulsas.
Toks tekstų tarpusavio nuoseklumas nėra atsitiktinis. Tai personažo atmintis.
29. Kodėl tai stiprina autentiškumą, o ne jį silpnina
Čia pastebėjome tai, į ką istorikai ir literatūros kritikai atkreipia ypatingą dėmesį:
Nereikalingi, bet nuoseklūs bruožai skirtinguose pasakojimuose.
Petro nekantrumas neprisideda prie doktrinos plėtros.
Ji neišsprendžia problemos.
Ji nepadaro jo atrodančio geriau.
Ji tiesiog pasirodo — du kartus — situacijose, kai to visai nereikia.
Būtent tokia detalė liudija autentiškumą, o ne išgalvotumą.
Išgalvotas herojus laukia valties.
Tikras žmogus iššoka anksčiau.
30. Kodėl Matas nepasakoja apie Petro motyvą — ir jam to nereikia
Matas nepaaiškina, kodėl Petras išlipa.
Jam to nereikia.
Kai suprantami fiziniai ir situaciniai spaudimai, motyvas tampa akivaizdus:
Petras nori Jėzaus dabar, o ne po kelių sekundžių.
Evangelija pasitiki skaitytoju, kad jis atpažins tokį žmogišką elgesį – ir teisingai.
8. Galutinis aiškumas
Jėzus ir Petras juda kaip laivai, o ne kaip pėstieji.
Petras nešoka į vandenį; jis praranda pusiausvyrą.
Tikėjimas – tai ne stovėjimas ant neįmanomo,
bet kurso išlaikymas audroje.Petrui nereikėjo atsistoti prieš vėją, kad jį „pamatytų“.
Jis pajuto jo jėgą — jo „ischyros“ — per jo padarinius,
ir leido tai jėgai iš naujo apibrėžti situaciją.Petras panikavo, kai leido savo žvilgsniui nukrypti nuo Jėzaus į kitus dėmesio taškus.
Tas suskaidytas dėmesys sukėlė svyravimą, svyravimas – stabilumo praradimą, o stabilumo praradimas – apsivertimą.
Vis dėlto jis išliko orientuotas į Jėzų, todėl Jėzus galėjo jį iškart sugauti, ištiesdamas ranką į priekį.Kai mokiniai iš pradžių Jėzų palaikė vaiduokliu, baimė tikriausiai sustiprino jų pastangas irklėti tolyn. Kai Jėzus prabilo ir baimė užleido vietą atpažinimui, tos pastangos natūraliai nutrūko, palikdamos valtį vis labiau priklausomą nuo vėjo. Tokiu sustojimo ir artėjimo momentu Petro sprendimas išlipti iš valties ir eiti link Jėzaus tampa suprantamas, o tai, kad pasakojime neminima grįžimo kelionė, nebėra mįslė: valtis pati būtų priartėjusi.
Petrui praktiškai nebuvo jokios būtinybės išlipti iš valties. Kai mokiniai nustojo irti, vėjas pats nunešė valtį link Jėzaus, kuris jau artėjo. Susitikimas buvo neišvengiamas ir artimas. Todėl Petro veiksmas yra ne skubos, o ilgesio vedamas. Jis negalėjo laukti net kelių akimirkų, kad būtų arčiau Jėzaus. Tas pats nekantrumas vėl pasirodo Jono Evangelijoje, kur Petras šoka į jūrą, kad pasiektų Jėzų krante, nors laukimas jam būtų kainavęs tik kelias sekundes. Šio bruožo nuoseklumas skirtinguose pasakojimuose sustiprina tiek scenos darnumą, tiek pasakojimų patikimumą.