„Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ (Mt 8, 20)
Scena, užrašyta Mato 8, 18–22, dažnai skaitoma pernelyg lengvabūdiškai, tarsi tai būtų tik komentaras apie praktinius tarnystės kelionėje sunkumus. Tačiau atidžiau perskaičius, atsiskleidžia daug rimtesnis ir negrįžtamas Jėzaus kvietimo aspektas. Kai evangelistas Matas mums sako, kad Jėzus „įsakė plaukti į kitą pusę“ (8, 18), evangelistas pradeda pasakojimo seką, kuri yra ne apie kelionę, o apie ryžtingą išvykimą. Graikiškas veiksmažodis ἀπέρχομαι (aperchomai) nėra tiesiog neutralus terminas, reiškiantis „eiti/vykti“. Jis turi kryptingą jėgą, kuri numato palikti dabartinę buvimo vietą – „eiti/vykti iš čia“, o tai reiškia daugiau nei judėjimą; tai reiškia šaknų išrovimą. Tai nustato toną tam, kas vyksta toliau. Kai entuziastingas Rašto aiškintojas pareiškia: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik eitum“, jis iš tikrųjų sako: „Aš seksiu paskui tave, kur tik iš čia eitum.“ Jo teiginys susijęs ne su įprastomis kelionėmis, o su noru lydėti Jėzų egzistenciniame išėjime iš vietos, tapatybės ir saugumo, kurie anksčiau jį apibrėžė. Savo ruožtu Jėzaus atsakymas nėra bendras įspėjimas apie miego trūkumą, o komentaras apie negrįžtamą Jo misijos trajektoriją. „Lapės turi urvus, o paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ Lapė palieka savo guolį medžioti ir grįžta; paukštis palieka savo lizdą ieškoti maisto ir grįžta. Jų judėjimas cikliškas. Jėzaus judėjimas toks nėra. Jis linijinis, nukreiptas į misiją, kurios vystymasis nepalieka grįžimo kelio į gyvenimą, buvusį prieš tai.
Ši interpretacija įgauna galią, kai atsižvelgiame į tai, kaip Matas sąmoningai susieja šį pirmąjį bendravimą su antruoju – jau įsipareigojęs mokinys prašo leidimo grįžti ir palaidoti savo tėvą. Tai nėra atsitiktinis prašymas. Pirmojo amžiaus judaizme tėvo laidojimas buvo aukščiausio moralinio ir religinio svorio pareiga, tradicijos pakelta į šventos pareigos lygį. Tai buvo tokia pareiga, kuri galėjo nusverti beveik bet kokį kitą prioritetą, išskyrus tam tikrus šventyklos įstatymus. Tai, kad Jėzus atsisako net laikino sugrįžimo dėl tokio veiksmo, yra stulbinantis. „Sek paskui mane ir leisk mirusiesiems laidoti savo mirusiuosius“ nėra sūniško pamaldumo atmetimas, o pareiškimas, kad ši misija dabar pradeda naują lojalumo ir skubumo tvarką, kurios net stipriausi socialiniai įsipareigojimai negali nutraukti. Šių dviejų susitikimų sugretinimas – vienas vyras uoliai žada absoliučią lojalumą, kitas prašo trumpo, kultūriškai įpareigojančio atidėjimo – suteikia interpretacinį raktą. Pirmasis įspėjamas: „Jei išeisi su manimi, nesitikėk sugrįžimo.“ Antrasis sakomas: „Dabar, kai išėjai su manimi, negali grįžti nė akimirkai.“ Šie du posakiai kartu kalba ne apie sunkumus, o apie negrįžtamumą.
Tradicinis aiškinimas, Jėzaus žodžiuose mato paprastą priminimą, kad mokinystė reiškia nepatogumus ir materialinį diskomfortą, neatsižvelgia į ištraukos naratyvinį ir lingvistinį nuoseklumą. Jei Jėzus būtų tik norėjęs įspėti apie blogas miego sąlygas, Jis galėjo tai perteikti daug paprastesniais žodžiais. Vietoj to, Jis pasitelkia gyvūnų, grįžtančių į savo poilsio vietas, vaizdinį – būtent tą vaizdinį, kuris kontrastuoja su negrįžtamu Jo paties kelio judėjimu. Panašiai tradicinis požiūris nepakankamai paaiškina, kodėl Jėzus neigia net ir aukščiausią kultūrinę pareigą. Skurdas negali paaiškinti šio neigimo; taip pat negali ir bendras dvasinis prioritetų nustatymas. Problema yra ne asketizmas, o nenutrūkstamas misijos pobūdis. Mato pasakojime Jėzus nėra estetinis klajūnas, o figūra, judanti link dieviškai nustatyto likimo, kelio, kuris nuves Jį į konfliktą, atstūmimą ir kryžių. Jo kelionę apibrėžia ne namų trūkumas, o negalėjimas grįžti į buvusius namus, dangiškus ar žemiškus, kol misija nebus baigta.
Be to, kristologinės Jėzaus teiginio implikacijos pagilina šią interpretaciją. Vadindamas save Žmogaus Sūnumi – titulu, turinčiu ir žmogiškojo pažeidžiamumo, ir eschatologinio autoriteto – Jėzus save pozicionuoja kaip asmenį, kurio misija paliko Jį pakibusį tarp dviejų pasaulių. Įsikūnydamas, Jis paliko savo dangiškuosius „namus“, tačiau savo žemiškoje misijoje Jis taip pat atsisako bet kokių žemiškų namų, nes nė vienas negali būti poilsio vieta, kol darbas nebus atliktas. Tam tikra prasme Jis neturi kur nuleisti galvos, nes nei dangus, nei žemė negali Jam pasiūlyti poilsio, kol neateis paskirta valanda. Tai sustiprina ne tik benamystės jausmą, bet ir nepastovios buvimo vietos visuotinumo jausmą. Jo gyvenimas tampa į priekį varomu judėjimu, kurio negalima atsukti atgal. Taigi Jo teiginys apie lapes ir paukščius yra ir antropologinis kontrastas, ir teologinis išpažinimas: jų ritmai lieka susieti su gamtos ciklais, tačiau Jo misija peržengia šiuos ciklus ir yra valdoma dieviškosios būtinybės.
Suprantama iš šios perspektyvos, Mato 8:18–22 nėra bendras sunkumų apmąstymas, o tikslus Mesijo, kurio misija iš esmės yra negrįžtama, sekimo kainos išreiškimas. Kvietimas mokinystės keliu nėra retorinė priemonė, o kvietimas žengti keliu, iš kurio neatsigręžiama. Jėzaus pasekėjai nėra tiesiog įspėjami, kad paguodos bus mažai, bet kad gyvenimas, kurį jie palieka – jo prisirišimai, įsipareigojimai ir pažįstami ritmai – nebegalės būti susigrąžinti, kai Jo misija taps jų pačių. Mokinio kelias atspindi Mokytojo kelią: įžengę į Jo judėjimo srovę, jie tai daro nesitikėdami atlygio. Tai ne žiaurumas; tai aiškumas. Jėzus, sąžiningai ir su meile, sako potencialiems pasekėjams, kad mokinystės kelias nėra cikliškas kaip lapių ir paukščių takai. Jis yra linijinis, orientuotas į tikslą ir juo reikia eiti nedvejojant ar atsitraukiant. Tik tada, kai misija bus įvykdyta, kai Žmogaus Sūnus įvykdys tikslą, dėl kurio atėjo, pagaliau bus įmanomas poilsis.
Taigi Matas pateikia Jėzaus portretą, kuris yra ir giliai žmogiškas, ir ryžtingai dieviškas. Jo žmogiškumas atskleidžia gyvenimo be kur galvos priglausti svorį; Jo dieviškumas atskleidžia kosminį misijos, kuri neleidžia grįžti atgal, skubumą. Ir Jo pašaukimas būti mokinyste atspindi šią dvejopą realybę. Tie, kurie seka Juo, turi būti pasiruošę ne tik kęsti diskomfortą, bet ir priimti negrįžtamą gyvenimo, suderinto su Dievo tikslais, pobūdį. Prasidėjus kelionei, grįžimas prie ankstesnių vietų, įsipareigojimų ir tapatybių nebėra gyvenimo kompasas. Kompasas dabar yra pats Jėzus, o Jo misija turi tik vieną kryptį – pirmyn.