Skurdas ir triūsas - pragaro esmė
Pragaras pirmiausia yra ne baudos vieta, o skurdo būvis - egzistencija, kurią apibrėžia trūkumas.
Skurdas reiškia atsiskyrimą nuo gausos, nuo natūralaus dieviškojo dosnumo pertekliaus. Ten, kur yra nepriteklius, yra tamsuma - nes tai, kas lengvai gaunama pertekliuje, turi būti skausmingai gaminama atsijungus nuo šaltinio.
Graikiškai σκότος (skótos), "tamsa", pažodžiui reiškia šviesos nebuvimą. Tai vakuumas, kuriame nėra apšvietimo - tiek fizinio, tiek dvasinio. Dieviškosios šviesos (φῶς, phōs) nebuvimas sukelia dezorientaciją, kovą ir nesibaigiantį vargą.
Taip pat πονηρός (ponērós), verčiamas kaip "blogis", turi bendrą šaknį su πόνος (pónos), reiškiančia skausmą, vargą, naštą. Taigi blogis yra ne tik moralinis sugedimas; tai nesibaigiančio darbo be pasitenkinimo sąlyga, našta, kai esi atkirstas nuo ramybės. Lietuvių kalboje giminingas žodis pinti ("austi, megzti") vis dar turi pasikartojančio, alinančio darbo prasmę - tai puikus savaime išsipynusio žmogaus pastangų tinklo puolusiame pasaulyje įvaizdis.
Blogio ontologija: užkietėjęs nepriteklius
Blogis yra ne substancija, o užkietėjimas - nepritekliaus kristalizacija tikrovėje. "Tamsos žmonės" nebūtinai turi piktavališkų ketinimų; jie yra darbininkai stokos. Jų darbai išsaugo iliuziją, kad gausą reikia užsitarnauti, kad dieviškoji malonė neduodama nemokamai.
Šia prasme jų veiksmai yra "blogi", nes jie įtvirtina vargo ir stokos sąlygas - pačią pragaro esmę.
Šviesos vaikai: pertekliaus ekonomija
Šviesos vaikai, priešingai, gyvena pertekliaus ekonomikoje. Jie pripažįsta, kad tikrasis gyvenimas laisvai teka iš Šaltinio. Gyventi šviesoje reiškia ilsėtis pakankamume - veikti, kurti ir duoti iš pertekliaus, o ne iš trūkumo. Jų darbai nesustiprina nepritekliaus, jie daugina gausą, kaip ir šviesa dauginasi pati nesumažėdama.
Pragaras kaip visiškas pasikliovimas savimi
Giliausias pragaro ratas yra visiškas pasikliovimas savimi - įsitikinimas, kad žmogus turi save išlaikyti atskirai nuo Šaltinio.
Šis pasitikėjimas savimi, šlovinamas kaip laisvė, iš tiesų yra prakeiksmas: jis veda į visišką išsekimą, nesibaigiantį triūsą ir dvasinę entropiją.
Kai nutrūksta bet kokia malonė, kiekvienas veiksmas tampa darbu, kiekvienas įkvėpimas - našta.
Tai amžinasis pynimas - ne primetamas iš išorės, o sukuriamas iš vidaus.