„Jėzus jiems tarė: ‚Jeigu būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės; bet dabar sakote: „Mes matome“; todėl jūsų nuodėmė lieka.‘“ (Jono 9:41) (KJV)
Viena maksima, daug formų: nekompetencija pašalina kaltę
Posakiai
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ ir
„Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės; bet dabar, kai sakote: ‚Mes matome‘, jūsų nuodėmė lieka“
nėra dvi skirtingos idėjos. Tai yra dvi tos pačios teisinės taisyklės išraiškos.
Teisėje kaltė reiškia kompetenciją.
Jei nėra kompetencijos, nėra ir prasmingo kaltės priskyrimo.
Nežinojimas, ką darai, ir nematymas yra teisiškai lygiavertės būsenos. Abiejose apibūdinamas nesugebėjimas priimti atsakingo sprendimo. Aklas žmogus negali būti teisiamas už tai, kad pasirinko neteisingą kelią. Asmuo, veikiantis nežinojimo būsenoje, negali būti laikomas visiškai atsakingu už pasekmes. Štai kodėl Jėzaus malda ant kryžiaus nėra sentimentalus gailestingumas, o teisinis perkvalifikavimas: jis skelbia nesugebėjimą ir taip pašalina kaltę.
Šis principas skamba per visus Evangelijus. Tam, kuris ištikimas mažose dalyse, patikima daug – ne kaip atlygis, bet todėl, kad įrodyta kompetencija išplečia atsakomybės sritį. Atvirkščiai, tas, kuriam patikėta daug, už nesėkmę teisiamas griežčiau, ne todėl, kad Dievas jam yra griežtesnis, bet todėl, kad žinios sukuria atsakomybę. Būtent todėl Jėzus ir tvirtina, kad pranašai privalo ateiti ir įspėti žmones. Be įspėjimo sunaikinimas neturėtų prasmės kaip teismas. Tai būtų tik tragedija. Įspėjimas sukuria kompetenciją; kompetencija sukuria atsakomybę; atsakomybė padaro teismą suprantamą.
Rezultatai prieš sprendimų priėmėjus
Būtent čia analogija su kardo nešėju ir grifu tampa lemtinga.
Asmuo, nužudęs kardą nešantįjį, nėra tikrasis sprendimų priėmėjas; juo yra kardą nešantysis.
Grifas, maitinantis lavonu, nėra mirties priežastis; jis yra mirties pasekmė.
Abiem atvejais atsakomybė perkelia aukštyn, nuo matomo veikėjo link to, kuris sukūrė sąlygas, kuriomis veiksmas tapo neišvengiamas ir nebaudžiamas.
Dabar tą pačią logiką pritaikykime nežinojimui ir nuodėmei.
Aklas žmogus nėra sprendimų priėmėjas visąja šio žodžio prasme.
Nuodėmingasis, veikiantis nesuprasdamas, nėra galutinis atsakomybės šaltinis.
Jie yra pasekmės.
Tikrieji sprendimų priėmėjai yra tie, kurie mato, žino ir tvirtina, kad supranta, tačiau nesugeba atitinkamai tvarkyti tikrovės.
Fariziejai kaip tikrieji atsakingieji subjektai
Štai kodėl Jėzaus konfliktas su fariziejais nėra susijęs su moraliniu pranašumu ar veidmainyste paviršutiniškąja prasme. Jis yra teisinis.
Fariziejai sako: „Mes matome.“
Šis pareiškimas nustato atsakomybę.
Nuo tos akimirkos jie nebegali remtis nežinojimu, sumaištimi ar aklumu. Jie pareiškė esą kompetentingi. O kompetencija su savimi neša pareigą formuoti pasaulį taip, kad aklumas ir chaosas neplistų.
Tai veda prie nepatogios, bet neišvengiamos išvados, kurią darau:
„Nuodėmių“ egzistavimas ir išlikimas nėra gėda Jėzui – tai kaltinimas tiems, kurie žino.
Lygiai taip pat, kaip skerdena negali skųstis dėl grifų, o kardą nešantis negali skųstis dėl smurto, fariziejai negali skųstis dėl nusidėjėlių. Jų skundas savaime yra neteisėtas. Tai įrodymas, kad jie klaidingai supranta savo vaidmenį.
Jei jie tikrai matytų, pasaulis aplink juos atrodytų kitaip.
Kodėl Jėzus valgo su nusidėjėliais
Tai taip pat paaiškina, kodėl Jėzaus bendravimas su nusidėjėliais fariziejams yra toks įžeidžiantis – ir kodėl jų pasipiktinimas neturi pagrindo.
Jie jaučiasi nepagarbiai elgiamasi dėl nusidėjėlių buvimo, lygiai taip pat, kaip lavonas galėtų jaustis nepagarbiai elgiamasi dėl grifų, jei vis dar įsivaizduotų esąs vertas pagarbos. Tačiau pagarbos negalima reikalauti; ją išsaugoti galima tik išlikus gyvam. Teisine prasme statusas turi būti išlaikomas vykdant pareigas, o ne reikalaujant atsiriboti nuo pasekmių.
Jėzus gyvena taip, kaip turėtų gyventi fariziejai.
Jis mato, todėl ir veikia.
Jis žino, todėl ir prisiima atsakomybę.
Jis nesiskundžia, kad yra nusidėjėlių. Jis juos laiko įrodymu, kad kitur atsakomybė buvo atsisakyta.
Paskutinė analogija
Taigi analogija galioja visais atvejais:
- Kardą nešantis negali skųstis mirtimi nuo kardo.
- Lavonas negali skųstis grifais.
- Aklieji negali būti vertinami kaip sprendimus priimantys asmenys.
- Nusidėjėliai negali būti pagrindiniai kaltinamieji.
- Žinantys negali skųstis dėl savo nesėkmės pasekmių.
Kiekvienu atveju skundimasis neleidžiamas ten, kur atsakomybė buvo prarasta arba atsisakyta.
Būtent todėl Jėzaus griežčiausi žodžiai skirti ne nusidėjėliams, o tiems, kurie tvirtina matantys. Ir būtent todėl jo gailestingumas pirmiausia teka tiems, kurie „nežino, ką daro“. Gailestingumas seka įstatymą; jis jo nepanaikina.