PRIEŠTARAVIMAS Nr. 1: „Jėzus aiškiai kaltina pakartotinai ištekėjusią moterį ir jos naująjį vyrą; tekste rašoma, kad jie daro neištikimybę.“
Atsakymas:
Tekste naudojama kauzatyvinė gramatika: „kas išsiskiria su savo žmona… verčia ją neištikimauti“ (ποιεῖ αὐτὴν μοιχευθῆναι).
Kai veiksmažodis yra priežastinis, moralinis veikėjas yra priežastis, o ne asmuo, priverstas patirti pasekmes.
Jėzus ne apibūdina moters laisvai pasirinktą neištikimybės aktą; Jis apibūdina sąlygą, kurią jai primetė skyrybų iniciatorius patriarchalinėje visuomenėje, kur pakartotinė santuoka dažnai buvo būtina išgyvenimui.
Todėl tas, kuris „priverčia“ ją neištikimauti, prisiima pagrindinę kaltę.
PRIEŠTARAVIMAS 2: „Ši interpretacija pateisina neištikimybę, vadindama ją ‚priverstine‘. Jėzus ją traktuoja kaip nuodėmę, o ne būtinybę.“
Atsakymas:
Senovės judaizmas „neištikimybės“ nesuprato kaip grynai savanoriško veiksmo. Tora dažnai vadina moterį „sutepta“ ne todėl, kad ji nusidėjo, bet todėl, kad jos padėtis pažeidžia sandoros tvarką (pvz., Įst. 24:4).
Jėzus naudoja tą pačią sandoros kategoriją.
Veiksmo pavadinimas „svetimavimas“ nebūtinai reiškia asmeninę kaltę; jis gali apibūdinti teisinę padėtį, susidariusią dėl kito asmens veiksmų.
Taigi:
- būklė yra neištikimybė,
- kaltė tenka tam, kuris ją sukėlė.
Šis atskyrimas išsklaido daug painiavos.
3-iasis prieštaravimas: „Bet Jėzus kitur smerkia geismą ir seksualinę amoralumą; kaip Jis gali nesmerkti pakartotinai ištekėjusios moters?“
Atsakymas:
Jėzus smerkia sąmoningai pasirinktą seksualinę nuodėmę.
Jis niekada nepasmerkia priverstinio moralinio įsipainiojimo.
Kiekviename Evangelijos pasakojime:
- Jis gina pažeidžiamas moteris (Jono 8, Luko 7).
- Jis demaskuoja galingų vyrų veidmainystę.
- Savo griežčiausius priekaištus Jis skiria tiems, kurie daro žalą – niekada tiems, kurie ją patiria.
Taigi, pakartotinai ištekėjusi moteris yra panaši į „mažąjį“, kuriam pakenkė kito veiksmai, o ne į sąmoningą nusidėjėlę, nusipelniusią kaltės.
Tai išsaugo Jėzaus moralinį nuoseklumą.
4-AS PRIEŠTARAVIMAS: „Ši interpretacija pažeidžia santuokos neišardomumą, nes perkelia atsakomybę nuo pakartotinės santuokos.“
Atsakymas:
Tai sustiprina santuokos neišardomumą, nes santuokos nutrūkimo šaknį priskiria ten, kur ji iš tikrųjų atsiranda:
neteisėtam sutuoktinio atstumimui.
Tradiciniai aiškinimai:
- baudžia auką,
- apsaugo kaltininką,
- ir neteisingai nustato moralinio lūžio vietą.
Šis pasiūlymas:
- priskiria atsakomybę besiskiriančiajam,
- apsaugo sandoros auką,
- ir suderina Jėzaus mokymą su Jo platesniu pasipriešinimu savarankiškumui.
Taigi santuoka nėra susilpninta; atskleidžiamas netinkamas skyrybų naudojimas.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 5: „Jūsų aiškinimas remiasi socialiniais ir istoriniais spėliojimais apie moterų pažeidžiamumą.“
Atsakymas:
Tai nėra spėliojimai.
Tai yra gerai dokumentuotas istorinis faktas, kad:
- dauguma žydžių moterų negalėjo savarankiškai valdyti nuosavybės,
- turėjo ribotas pajamų gavimo galimybes,
- susidurdavo su visuomenės pasmerkimu, jei išsiskirdavo,
- ir ekonominiam išgyvenimui priklausė nuo santuokos.
Antrojo šventyklos laikotarpio judaizmo tyrinėtojai plačiai pripažįsta, kad skyrybos moteris pastatydavo į neužtikrintas sąlygas.
Jėzus nekalba abstrakčiai; Jis kreipiasi į konkrečias žmogiškąsias realijas.
PRIEŠTARAVIMAS 6: „Jūs įterpiate „klupdymo“ (skandalo sukėlimo) sąvoką į ištrauką, kurioje Jėzus jos neminėjo.“
Atsakymas:
Jėzus čia aiškiai naudoja priežastinį kalbėjimą –„verčia ją neištikimauti“.
Tai atspindi tikslią skandalo sukėlimo struktūrą kituose mokymuose:
- „Kas sukelia vienam iš šitų mažiausiųjų suklupimą…“
- „Vargas tam, per kurį ateina suklupimas.“
Veikia tas pats moralinis mechanizmas:
Galingas asmuo sukelia žalą, kuri tenka pažeidžiamam asmeniui.
Teminis sutapimas yra pernelyg ryškus, kad jį būtų galima ignoruoti.
Jėzaus etika yra nuosekli, kai šie posakiai skaitomi kartu.
PRIEŠTARAVIMAS 7: „Jūsų argumentas pateikia pažeminimą kaip atgailą, bet Jėzus to niekada aiškiai nemoko.“
Atsakymas:
Jėzus nuosekliai moko:
- „Išaukštintieji bus pažeminti“
- „Palaiminti vargdieniai dvasia“
- „Jei netapsite kaip maži vaikai…“
- „Užimkite žemiausią vietą“
- Petro trigubas pažeminimas, pakeistas trigubu patvirtinimu (Jono 21)
- Zakajus daug kartų atlygina už padarytą žalą
Atgaila Jėzaus etikoje visada apima nusileidimą:
- atsisakymą savarankiško teisumo,
- pasekmių prisiėmimą,
- tapatinimąsi su nukentėjusiaisiais.
Šį modelį puikiai atitinka tas, kuris išsiskyrė ir dalijasi savo pačio sukurtu gėdingu ženklu.
PRIEŠTARAVIMAS 8: „Jūsų Korano paralelių įtraukimas yra netinkamas arba sinkretistinis.“
Atsakymas:
Koranas nėra traktuojamas kaip krikščioniškas autoritetas.
Jis tarnauja kaip lyginamasis moralinis analogas — tai standartinis akademinis metodas religijos studijose.
Mes dažnai naudojame:
- senovės Artimųjų Rytų teisę, siekdami paaiškinti Torą,
- graikų-romėnų etiką, siekdami paaiškinti Paulių,
- žydų midrašą, siekdami paaiškinti Jėzų.
Panašiai, Korano skyrybų teisė suteikia rezonansinę struktūrą, kuri išryškina tai, kas jau yra Jėzaus mokyme.
Nėra daroma jokių doktrininių teiginių.
9-AS PRIEŠTARAVIMAS: „Ši interpretacija yra pernelyg originali; nė vienas Bažnyčios tėvas jos nelaikė.“
Atsakymas:
Daugelis patristinių interpretacijų yra senesnės už šiuolaikines žinias apie:
- Antrosios šventyklos laikotarpio socialinių realijų,
- graikų kalbos priežastinių formų lingvistinių niuansų,
- senovės moterų socialinio ir ekonominio pažeidžiamumo,
- lyginamosios teisinės antropologijos.
Originalumas nėra trūkumas, jei interpretacija:
- yra tekstualiai nuosekli,
- paaiškina Jėzaus moralinę viziją,
- atitinka Jo platesnius mokymus,
- nepadaro Jėzaus morališkai nenuoseklaus.
Klausimas yra ne tai, ar taip sakė Bažnyčios tėvai,
bet ar Jėzaus mokymas taip geriau suprantamas.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 10: „Šis požiūris vis dar atrodo pernelyg atlaidus antrajai santuokai, kurią Jėzus vadino neištikimybe.“
Atsakymas:
Tai ne atlaidumas; tai tikslumas.
Jėzus vadina pakartotinę santuoką „svetimavimu“, nes sandoros struktūra yra pažeista.
Tačiau Jis niekada nepriskiria asmeninės kaltės be asmens valios.
Pakartotinai ištekėjusios moters būklė yra neištikima;
jos moralinė kaltė – ne.
Šis skirtumas yra esminis senovės sandoros kalboje
ir išsaugo Jėzaus moralinį vientisumą.
PRIEŠTARAVIMAS 11: „Jūsų interpretacija daro skyrybas neatleistinomis, nebent įvyktų pažeminimas.“
Atsakymas:
Ne neatleistinos –turinčios gilias pasekmes.
Jėzaus etika reikalauja, kad tikrasis atgailavimas apimtų:
- žalos pripažinimą,
- žalos atlyginimą,
- atsakomybės prisiėmimą,
- pranašumo atsisakymą.
Tai atitinka visus tradicinius krikščioniškus mokymus apie susitaikymą.
Žeminimas čia nėra bausmė, o terapija—širdies kietumo sulaužymas.
PRIEŠTARAVIMAS 12: „Ši pozicija, atrodo, reiškia, kad besiskiriantis asmuo turi emociškai ar socialiai kentėti. Ar tai biblinė nuostata?“
Atsakymas:
Jėzaus mokymai nuolat pabrėžia:
- nešti savo kryžių,
- priimti netektį,
- priimti gėdą vardan pasikeitimo.
Krikščioniškas mokinystės kelias iš esmės yra kilimas per nusileidimą.
Jei žmogus privertė kitus patirti gėdą,
atgailaudamas prisiimti dalį tos gėdos atitinka Jėzaus raginimą būti nuolankiam.
Santrauka
Mano interpretacija atlaiko stiprius prieštaravimus, nes:
- Ji atitinka Jėzaus gramatiką
- Sutampa su Jo platesne etika
- Atitinka istorinę realybę
- Išgelbėja Jėzų nuo moralinio nenuoseklumo
- Apsaugo pažeidžiamuosius
- Demaskuoja galinguosius
- Sugrąžina atgailai tikrąją gilumą