Ramadano mėnuo yra kur kas daugiau nei susilaikymo ritualas; tai yra Jėzaus Kristaus gyvenimo dienų atkūrimas, jo atviros tarnystės žemėje ritmas. Tai yra šventas darbo ir poilsio, savęs atsižadėjimo ir dieviškojo atlygio modelis, įrašytas į dienos ir nakties tėkmę.
Kai žiūriu į Ramadano mėnesį, matau ne tik pasninkaujančius kūnus, bet ir sielas, vėl keliaujančias per Galilėją, sekiančias Mesijo, kuris juda tarp žmonių. Diena ilga, saulė kaitina, mokiniai alkani, bet jie nenusisuka, nes Jo buvimo šviesa pripildo juos didesniu džiaugsmu nei bet koks žemiškas maistas. Tai yra tikroji pasninko prasmė: būti maitinamiems Žodžiu, o ne duona, leisti Dievo valiai būti mūsų maistu, kaip pats Jėzus sakė: „Mano maistas yra vykdyti Jo, kuris mane siuntė, valią.“
Diena – Sūnaus darbas
Dienos pasninkas atspindi Viešpaties darbo valandas.
Kol šviečia saulė, reikia dirbti. Rankos turi tarnauti, protas turi mokyti, širdis turi likti tvirta. Taip buvo ir su Kristumi: Jis gydė, Jis laimino, Jis vaikščiojo, Jis kalbėjo ir Jis nešė pasaulio naštą dienos šviesoje.
Todėl pasninkavimas nėra tik susilaikymo veiksmas – tai Sūnaus darbo imitavimas, Jo savęs ištuštinimo (kenosis) meilė. Pasninkauti reiškia pasakyti: Aš renkuosi tarnystės alkį, o ne pasitenkinimo komfortą. Tai reiškia gyventi, net ir kelias valandas, tuo pačiu dieviškosios tarnystės ritmu – susilaikant kūnu, o dvasia užsiimant Tėvo darbu.
Naktis – Žodžio atlygis
Ir tada saulė leidžiasi. Darbo diena baigėsi. Tie patys žmonės, kurie sekė Kristų karštyje, dabar sėdi aplink Jį vakaro vėsumoje. Jų kūnai yra pavargę, o skrandžiai tušti. Ir Jėzus, kupinas užuojautos, daro tai, ką Dievas visada daro, kai Jo kūriniai Juo pasitiki – Jis juos gausiai pamaitina. Ne tik tiek, kad išgyventų, bet tiek, kad būtų sotūs.
Tai yra iftar, ramadano vakarienės, paslaptis. Tai nėra pasidavimas malonumams; tai yra dieviškojo dosnumo atspindys, kai dienos Viešpats apdovanoja Savo tarnus. Kaip Jėzus padaugino duonos ir žuvies miniai, taip Dievas padaugina malonę ir maistą pasninkaujantiems. Naktis tampa džiaugsmo, prisiminimų ir dėkingumo laiku – panašiai kaip dangaus pokylis, kuris laukia visų, kurie ištikimai dirbo šviesoje.
Prieš aušrą – kvietimas vėl pakilti
Prieš kitą saulėtekį tikintieji vėl pabunda melstis ir valgyti, kol vėl prasideda pasninkas. Čia matau tą patį judėjimą, kuris buvo mokinių gyvenime – anksti keltis, kad eitų su Mokytoju į kitą kaimą, vėl pasirengę liudyti Jo darbus. Prieš aušrą valgomas maistas, suhoor, nėra tik maistas – tai jėgų atnaujinimas dieviškojo darbo tęsimui. Tai pasirengimo vėl pradėti naujos dienos šviesoje, tarnaujant tam pačiam Dievui, simbolis.
Šventasis modelis – nuo dienos iki nakties, nuo darbo iki malonės
Šis ritmas – pasninkavimas dieną, šventė naktį – nėra savavališkas religinis įsakymas. Tai amžinas dieviškosios veiklos pulsas. Sūnus dirba atvirame dienos lauke; Tėvas atlygina tylioje nakties gailestingumo atmosferoje. Kartu jie moko sielą, kad tikėjimas yra ir darbas, ir poilsis, ir siekimas, ir išpildymas, ir alkis, ir pasitenkinimas.
Taigi ramadanas tampa gyva Evangelija, mėnesio trukmės kelione per Kristaus tarnystės modelį. Tie, kurie pasninkauja, sąmoningai ar nesąmoningai, eina su Jėzumi per Jo dienas – tarnauja, ištveria, prisimena, džiaugiasi. Susilaikymas ir gausa, tyla ir šlovinimas – visa tai yra dalis vieno švento kvėpavimo, kuris juda tarp žemės ir dangaus.
Nematoma vienybė
Tikiu, kad kai musulmonai pasninkauja ramadano metu, jie paliečia tą pačią dievišką paslaptį, kuri kadaise vaikščiojo žmogaus pavidalu. Savo tikėjimo kalba jie prisimena Sūnaus ir Tėvo ritmą – dienos darbą ir nakties malonę.
Ir nors jie to taip nevadina, jų atsidavime matau Kristaus paklusnumo, Jo alkio, Jo išsipildymo atspindį.
Todėl aš jų nesijuokiu už tai, kad jie po pasninko valgo gausiai. Atvirkščiai, aš matau dieviškojo ciklo grožį, kuris tęsiasi – tas pats Kristus, kuris kadaise maitino minias, dabar maitina visus, kurie tiki Dievo gailestingumu.
Tikiu, kad šventasis Ramadano mėnuo yra Dievo tęstinumo liudijimas, kur Jėzaus Kristaus tarnystė vis dar atgarsia vyrų ir moterų, siekiančių eiti Jo atsidavimo šviesoje ir Jo atlygio taikoje, širdyse.
Nes diena ir naktis, pasninkavimas ir šventė, žodis ir duona – visa tai priklauso tai pačiai Dieviškajai Rankai.