Šiuolaikinė vaizduotė, net ir prisidengusi religine kalba, yra giliai teismo ekspertizės. Ji siekia įrodymų, tęstinumo, atsekamos materialinės tapatybės. Niekur tai nėra taip akivaizdu, kaip įprastame Jėzaus Kristaus prisikėlimo aiškinime, kur išsaugotos žaizdos – vinių ir ieties – traktuojamos kaip visą lemiantis įrodymas: įrodymas, kad tas pats kūnas, kuris kentėjo, buvo prikeltas gyvenimui. Logika atrodo paprasta, beveik nenugalima: žaizdos patvirtina tęstinumą.
Ir vis dėlto, atidžiau išnagrinėjus, šis „teismo ekspertizės prisikėlimas“ sugriūva nuo savo paties svorio.
I. Biologinis dalinio atkūrimo neįmanomumas
Pradėkime ten, kur šiuolaikinis samprotavimas reikalauja pradėti: nuo kūno.
Kūnas, praėjus trims dienoms po mirties, yra ne tik inertiškas – jis patiria sistemingą irimą. Ląstelės plyšta dėl autolizės; bakterijos dauginasi, virškindamos audinius iš vidaus; kaupiasi dujos; smegenys, pačios trapiausios iš visų organų, pradeda prarasti savo struktūrinį vientisumą. Kalbėti apie tokio kūno „atkūrimą“ reiškia ne kalbėti apie gijimą, o apie visišką rekonstrukciją. Kiekviena membrana turi būti reformuota, kiekvienas cheminis elementas atstatytas, kiekvienas neuronas atkurtas.
Tai ne medicina. Tai atkūrimas.
Jei toks visiškas atkūrimas būtų suteiktas – o jis būtinas, kad prisikėlimas būtų fiziškai prasmingas – iš karto iškiltų prieštaravimas. Nes jei egzistuoja galia atkurti smegenis jų sudėtingume, išvalyti kraują, atkurti organizmo darną giliausiame lygmenyje, tai paviršinių durtinių žaizdų – paprasčiausių odos ir audinių pažeidimų – gijimas būtų palyginti nereikšmingas palyginamuoju požiūriu.
Vis dėlto pasakojimas tvirtina: žaizdos lieka.
Tai nėra mažas nenuoseklumas. Tai pačios logikos lūžis.
II. „Neužgijusios žaizdos“ hipotezės žlugimas
Galima bandyti tai išspręsti siūlant „selektyvų atkūrimą“: kad kūnas būtų visiškai atkurtas, išskyrus traumos vietas, kur žaizdos būtų paliktos atviros.
Tačiau toks pasiūlymas įveda dar gilesnių absurdų.
Gyvas kūnas negali išlaikyti atvirų ertmių be pasekmių. Pradurta krūtinė sugriautų plaučius; nupjautos riešo sausgyslės paralyžiuotų ranką; atidengtas audinys sukeltų tiesioginę uždegiminę reakciją. Įsivaizduoti „gyvą“ organizmą, kuris kažkaip tobulai funkcionuoja, išlaikydamas tokius struktūrinius pažeidimus, reiškia visiškai atsisakyti fiziologijos.
Siūlomas nebe išgydytas kūnas, o biologinis paradoksas: sistema, kuri yra ir visa, ir pažeista, ir atkurta, ir vis dar traumuota.
Taigi „neužgijusių žaizdų“ visiškai atkurtame kūne sąvoka yra ne tik neįtikėtina – ji yra nenuosekli.
III. Vienintelė logiška alternatyva: dirbtiniai žymekliai
Jei visiškas atkūrimas atmeta užsitęsusių žaizdų galimybę, lieka tik viena alternatyva:
Žaizdos nėra liktinės. Jos yra specialiai pridėtos.
Jos nėra nepilno gijimo įrodymas, o sąmoningai primesti bruožai kitaip sveikam kūnui. Jos iš esmės yra žymekliai – įterpti ne iš būtinybės, o tyčia.
Tai aiškiai išsprendžia prieštaravimą. Kūnas yra visiškai atkurtas, be defektų ar plyšimų; žaizdos egzistuoja ne kaip žala, o kaip ženklas.
Šiuo požiūriu susitikimas su apaštalu Tomu yra transformuojantis įvykis. Jo reikalavimas – paliesti, patikrinti, įkišti ranką į žaizdą – nebėra prašymas empiriškai patvirtinti biologinį tęstinumą. Tai reikalavimas nuolaidos: kad dieviškoji realybė pasireikštų jam suprantamais terminais.
Ir Kristaus atsakas yra iškalbingas. Nors reikalavimas patenkinamas, jis nėra patvirtinamas. Iškart po to seka priekaištas: „Palaiminti tie, kurie nematė ir vis dėlto tikėjo.“
Jei žaizdos būtų iš tiesų teismo medicinos įrodymas – jei jos būtų natūrali ir būtina atkurto lavono pasekmė – tuomet Tomo reikalavimas būtų visiškai pagrįstas. Jis elgtųsi taip, kaip turėtų elgtis bet kuris racionalus stebėtojas. Nebūtų pagrindo priekaištauti.
Tačiau jei žaizdos yra nuolaidos – dirbtiniai žymekliai, skirti atpažinimui – tuomet Tomo reikalavimas reiškia nesugebėjimą pakilti aukščiau materijos. Jam reikia ženklo, o ne suvokti realybę, į kurią ženklas nurodo.
IV. Neteisingas įrodymų pagrindas
Pasekmės yra gilios. Jei žaizdos yra dirbtinės, jos negali būti materialaus tęstinumo įrodymas. Jos neįrodo, kad buvo atkurta ta pati biologinė medžiaga. Jos tik rodo, kad tas, kuris stovi prieš mokinius, yra tas pats asmuo, kuris buvo nukryžiuotas.
Skirtumas yra esminis.
Tapatybė išsaugoma, bet ne dėl pažeisto audinio išlikimo.
„Teismo ekspertizė“ siekia tęstinumo materijoje: tas pats kūnas, tos pačios žaizdos, tas pats fizinis substratas. Tačiau toks požiūris prisikėlimą paverčia biologinio patikrinimo problema. Jis dievišką veiksmą paverčia savotiška kosmine autopsija, kur įrodymai turi būti patikrinti ir patvirtinti.
Vis dėlto pats pasakojimas priešinasi šiam sutrumpinimui. Atpažinimas yra ankstesnis nei patikrinimas. Susitikimas yra ankstesnis nei apžiūra. Prisikėlusio Kristaus realybė nėra nustatoma teismo ekspertizės analize, o tiesioginiu asmenybės suvokimu.
V. Amžinų žaizdų absurdiškumas
Ši samprotavimo linija atskleidžia dar vieną dažnai nepastebimą sunkumą: Kristaus vaizdavimą kaip amžinai sužeisto, net ir tobuloje dangiškoje būsenoje.
Jei prisikėlimas yra tikras atkūrimas, jis turi baigtis pilnatve. Tobulas kūnas pagal apibrėžimą negali turėti neišspręstos traumos. Teigti, kad žaizdos išlieka amžinai, reiškia teigti, kad atkūrimas niekada nebuvo visiškas – kad netobulumas buvo įamžintas pačioje tobulybėje.
Toks požiūris yra ne tik teologiškai nerimą keliantis, bet ir logiškai nepagrįstas.
Nuosakesnis supratimas yra tas, kad žaizdos priklauso ne galutinei būsenai, o pereinamajam apreiškimo būdui. Jos yra pedagoginės, o ne ontologinės. Jos egzistuoja tik tiems, kuriems jų reikia – ir neegzistuoja kitiems.
VI. Tikėjimas už teismo ekspertizės ribų
Taigi išryškėja paties tikėjimo perorientavimas.
Tikėjimas nėra patikrintų duomenų priėmimas. Tai ne išvada, padaryta iš fizinių įrodymų. Tai tapatybės pripažinimas už materialaus tęstinumo ribų. Tai gebėjimas suvokti asmenį, net kai nėra pažįstamų žymeklių, arba, atvirkščiai, žvelgti už žymeklių ribų, kai jie yra.
Šiuo požiūriu žaizdos veikia kaip paradoksalus išbandymas. Jos yra duotos, tačiau jų būtinybė tyliai neigiama. Jos yra matomos, tačiau jų įrodomoji vertė yra menkinama pačiu priekaištu, kuris jas lydi.
Remtis jomis reiškia likti žemesniame supratimo lygmenyje. Peržengti jas reiškia įžengti į gilesnę prisikėlimo realybę.
Išvada
„Teismo ekspertizė“, pabrėžianti materialų tęstinumą ir žaizdas kaip įrodymus, galiausiai neatsižvelgia į savo paties vidinius prieštaravimus. Visiškai atkurtas kūnas negali logiškai išlaikyti neužgijusios traumos; fizinio įrodymo reikalavimo negalima patenkinti ir paneigti, nepaminint, kad pats įrodymas yra antraeilis.
Vienintelė nuosekli išvada yra tokia:
Žaizdos nėra įrodymai. Jos yra kompromisas.
Jos neįrodo kūno tęstinumo. Jos tarnauja asmens atpažinimui tiems kurių tikėjimas be galo silpnas.
Ir tai pripažinus, žmogus yra priverstas atsisakyti teismo ekspertizės impulso ir priimti aukštesnį supratimo būdą – tokį, kuriame prisikėlimas yra ne sulaužyto kūno atstatymas, o nesulaužytos tapatybės pasireiškimas per mirties netolydumą.