Yra vienas Dievas. Jis tobulas, savarankiškas ir nieko nereikalaujantis. Vis dėlto, savo laisvėje, Jis pasirinko santykius. Jis pasirinko išaukštinti tą, kuris yra tobulai ištikimas, tobulai nuolankus, tą, kuris nesiekia sau šlovės – Žodį, Logosą. Šiuose meilės santykiuose nėra jokios konkurencijos, jokios konkurencijos, jokio rūpesčio dėl rango. Yra tik abipusis šlovinimas: Tėvas mėgaujasi Sūnumi, o Sūnus visą šlovę nukreipia atgal į Tėvą.
Tai yra realybė, kurios negalima visiškai sutalpinti į žmogiškąsias kategorijas. Danguje ji yra vientisa. Žemėje ji atrodo padalinta.
Logosiškas garbinimo būdas yra bandymas gyventi toje realybėje jos nesumenkinant.
Namas be genčių ženklų
Jokių kryžių.
Jokių pusmėnulių.
Jokių ikonų.
Jokių užrašų.
Jokių šventų objektų.
Joks simbolis nėra vertas dėmesio, jei bent vienas žmogus gali jaustis jo atstumtas.
Ši erdvė nepriklauso genčiai, tradicijai ar istorijai. Ji priklauso Dievo garbinimui.
Pats pastatas nėra nukreiptas į jokią šventą kryptį. Jis nėra atsuktas į Meką, Rytus ar jokią religinės atminties saugomą vietą. Jis suderintas tik su aplinka – gatve, žeme, pasauliu, kuriame jis stovi.
Tai nėra atsitiktinumas. Tai sąmoningas teiginys:
Dievas nėra tam tikroje kryptyje.
Šviesa vietoj simbolio
Maldos namai pilni šviesos.
Kiek įmanoma daugiau natūralios šviesos. Jokios prieblandos, jokios tamsos. Naktį apšvietimą teikia lempų sistema – ne žvakės, ne ritualinė liepsna, o šviesa, kuri tarnauja, o ne simbolizuoja.
Niekas erdvėje nekonkuruoja dėl dėmesio. Niekas neprašo būti garbinamas.
Nėra jokio slenksčio ritualo. Nereikia ritualinio apsivalymo. Nereikia vandens liesti, nereikia pabučiuoti objekto, nereikia įvykdyti jokių sąlygų prieš įeinant.
Žmogus ateina toks, koks yra.
Lygybė be slėpimo
Erdvėje yra dvi zonos nusilenkimui: viena vyrams, kita moterims.
Jos yra vienodo dydžio, vienodo orumo, vienodo matomumo. Moterys nėra paslėptos, nenustumtos už nugaros, nepaverstos antraeilės. Jos stovi priekyje savo pusėje, kaip ir vyrai savo pusėje.
Tarp šių zonų yra centrinė erdvė.
Čia susirenka vyrai ir moterys. Šeimos sėdi kartu. Vyras ir žmona sėdi greta, neatskirti dirbtinėmis pertvaromis. Namo centras nėra padalintas – jis yra bendras.
Malda be hierarchijos
Kai susirinkusieji pradeda maldos laiką, jie eina į savo atitinkamas zonas. Visi žiūri į tą pačią kryptį – ne todėl, kad tai šventa, o todėl, kad tai praktiška. Kryptis yra tiesiog pastato kryptis.
Nėra tiesių maldininkų linijų. Jokių priverstinių eilių. Jokių pečių matavimo. Kiekvienas žmogus natūraliai randa savo vietą, nesirūpindamas išsidėstymu ar padėtimi.
Yra lyderis, bet jis nestovi priekyje. Jis stovi žmonių viduryje.
Nėra „priekyje“ ir „užnugaryje“. Niekas neužima garbingesnės vietos.
Vadovas nekelia savęs į aukštumas. Jis tiesiog pradeda bendrą maldą, kurią garsiai skaito visi. Tokia malda kaip „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, tampa viso susirinkusiojo balsu, o ne vieno žmogaus atliktu žodžiu.
Maldos autoritetas slypi ne pozicijoje, o vienybėje.
Du garbinimo žingsniai
Logoso susibūrimas nėra vienas veiksmas, o judėjimas tarp dviejų formų.
Pirmasis žingsnis: Paklusnumas Tėvui
Šiame etape bendruomenė stovi, klaupiasi ir parpuola kniūbsčia. Veidais į žemę, kūnai nuleisti visiškame paklusnume.
Tai tiesioginis Dievo garbinimas.
Čia sekama Jėzaus Kristaus pavyzdžiu – ne kaip garbinamo asmens, bet kaip to, kuris parodė, kaip visiškai paklusti Tėvui.
Tai vertikalus judėjimas: žmonės priešais Vieną Dievą.
Antrasis žingsnis: Bendrystė su Tėvu ir Sūnum
Po nusilenkimo bendruomenė atsistoja ir juda link erdvės centro.
Ten jie išsidėsto ratu arba laisvu ratu, atsisukę vienas į kitą.
Jokios krypties.
Jokio fronto.
Jokios hierarchijos.
Tai horizontalus judėjimas: buvimas kartu.
Čia prisimenamas Sūnaus buvimas – ne per poziciją, o per dalyvavimą. Štai kaip jį sutinkama: ne lenkiantis jam kaip tolimai figūrai, bet įžengiant į tai, kas jis yra.
Nes jei kas nors prieitų prie jo šlovėje, puikiai apsirengęs ir pasiruošęs parpulti, ir rastų jį plaunantį kito kojas, tai vienintelis tikras būdas jį pagerbti būtų daryti tą patį.
Tarnauti.
Tai yra logosinis nusilenkimas Sūnui: ne nusilenkti prieš jį, bet nusilenkti patarnaujant kitiems.
Religija be nuosavybės
Logosiniai maldos namai nepakeičia mečetės ar bažnyčios. Jie su jais nekonkuruoja.
Logosinis asmuo vis dar gali įeiti į mečetę ir parpulti prieš Dievą. Jis vis dar gali įeiti į bažnyčią ir melstis Jėzaus vardu. Tačiau kai logosiečiai susirenka, jie negali to daryti tose erdvėse, nes tas erdves apibrėžia jų pačių bendruomeninės formos.
Logosiniai namai egzistuoja dėl šios paprastos priežasties:
Kad tie, kurie gyvena pagal šį supratimą, galėtų melstis kartu be konflikto su kitatikiais.
Gyvenimas už susiskaldymo ribų
Žemėje viskas atrodo padalinta. Garbinimas atrodo susiskaldęs. Kryptis atrodo būtina. Tapatybė atrodo neišvengiama.
Tačiau Logoso pasekėjas atsisako būti saistomas šių susiskaldymų.
Jis klausosi Tėvo, kuris sako: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus.“
Ir jis šlovina Sūnų.
Jis klausosi Sūnaus, kuris sako: „Garbink Tėvą.“
Ir jis lenkiasi Dievui.
Jis neišsprendžia įtampos. Jis gyvena joje.
Nes jis pasitiki, kad aukštesnėje realybėje tai, kas čia atrodo susiskaldžiusi, yra viena.
Išvada
Nėra krypties.
Nėra simbolio.
Nėra hierarchijos.
Tik šviesa.
Tik buvimas.
Tik judėjimas tarp paklusnumo ir bendrystės.
Tai vieta, kur žmogus gali stoti prieš Dievą pirmiausia nenusprendęs, kuo jis turi būti.
Ir galbūt tame paprastume dangaus realybė tampa matoma Žemėje.