Kelionės į Damaską vizija yra vienas iš giliausių momentų šventajame istorijoje. Joje Jėzus iš dangaus šlovės kalba žmogui, kuris tiki, kad gina Dievo garbę. „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ (Apaštalų darbai 9:4).
Tradicija tai aiškina taip, kad Jėzus tapatina save su savo pasekėjais – persekioti juos reiškia persekioti Jį. Tačiau šis paaiškinimas neišsemia visos paslapties. Sauliaus persekiojimas nebuvo nukreiptas tik į tam tikrą žmonių grupę; tai buvo karas prieš dievišką paradoksą, kurio jis negalėjo pakęsti: kad Izraelio Mesijas buvo nukryžiuotas.
1. Sauliaus tikėjimas ir vidinis susiskaldymas
Saulius nebuvo netikintis. Jis buvo uolus monoteistas, įsitvirtinęs Įstatyme, degantis vieno Dievo šventumu. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad nauja sekta, skelbianti „Jėzų iš Nazareto“, paniekino tą šventumą. Tačiau po šiuo uolumu slėpėsi subtilus kankinimasis. Kuo daugiau jis girdėjo, kad nukryžiuotasis yra gyvas, tuo labiau tai daužė kažką jo viduje – nepripažintą baimę, kad tai gali būti tiesa.
Jis persekiojo krikščionis, kad nuslopintų tą balsą savyje. Kiekvienas tikintysis, kurį jis įtraukė į kalėjimą, buvo veidrodis, atspindintis galimybę, kurios jis negalėjo leisti: kad Visagalis apsireiškė kaip silpnybė, kad dieviškas didingumas pasirodė kenčiančiame kūne. Taigi Sauliaus smurtas buvo vidinio nukryžiavimo išorinis atspindys.
2. „Aš“ reikšmė
Kai prisikėlęs Kristus susiduria su juo, klausimas prasiskverbia per visus išorinius veiksmų sluoksnius. Tai nereiškia tik „Kodėl tu darai žalą mano mokiniams?“, bet veikiau „Kodėl tu persekioji mano apsireiškimą tavyje?“
Jėzus, sėdintis šlovės soste, negali būti fiziškai persekiojamas. Tačiau Jam gali būti priešinamasi širdyje, kuri neigia Jo atvaizdą – savęs išsižadėjimo meilės atvaizdą. Persekioti tą atvaizdą reiškia persekioti Jį asmeniškai, nes Jis yra tas atvaizdas. „Aš“ reiškia ne grupę, bet dievišką būties būdą, kurį Saulius slopino. Kristus iš esmės sako:
„Kodėl tu kovoji prieš Dievo nuolankumą, kuris jau pradėjo busti tavyje?“
3. Dieviškojo paradokso apreiškimas
Šviesa, kuri apakina Saulių, nėra tiesiog ryškumas; tai yra tiesa, per didelė jo dabartinėms akims. Vienu akimirksniu jis mato, kad paniekintas, nukryžiuotas Jėzus sėdi dangaus spindesyje. Begalinio didingumo Dievas ir visiškai nuolankus Žmogus yra vienas ir tas pats.
Tai sugriauna visą jo teologiją. Šlovė, kurią jis garbino, ir gėda, kurią jis neapkentė, susijungia viename Asmenyje. Mažiausias tapo didžiausias.
Persekiotojo pasaulis sugriūna, nes jis supranta, kad kiekvienas jo smūgis buvo bandymas užgesinti tą pačią šviesą, kuri dabar jį apakina.
4. Permainos
Sauliaus aklumas kelyje yra simbolinis: akys, nukreiptos į išorinį triumfą, dar negali pamatyti dieviškojo nuolankumo šlovės. Kai jis atgauna regėjimą Damaske, jis mato kitaip. Tai, ką jis kadaise niekino – kenčiantį Mesiją – dabar jis pripažįsta kaip amžinąjį Logosą, „nematomo Dievo atvaizdą”.
Iš šio susitikimo gimsta apaštalas Paulius, kuris amžinai skelbs, kad „Dievo silpnybė yra stipresnė už žmogaus jėgą“. Nuolankumo persekiotojas tampa jo skelbėju. Žmogus, kuris kovojo su mintimi, kad mažiausiasis gali būti Viešpats, tampa balsu, per kurį ta tiesa atsiliepia tautoms.
5. Amžina prasmė
„Kodėl mane persekioji?“ – šis klausimas kartojamas kiekvienoje kartoje. Tai dieviškas priekaištas, skirtas kiekvienai sielai, kuri priešinasi meilės valdžiai, niekinanti nuolankumą, negalinanti patikėti, kad didžiausia Dievo šlovė glūdi gailestingume.
Kiekvieną kartą, kai slopiname vidinį Kristaus atvaizdą dėl puikybės, kiekvieną kartą, kai persekiojame mažuosius – tiek aplink mus, tiek savyje – mes kartojame Sauliaus karą prieš Dievo nuolankumą.
Tačiau, kaip ir Sauliaus atveju, šis klausimas nėra pasmerkimas, o kvietimas: begalinio didingumo Viešpats vis dar nusileidžia, kad susidurtų su mūsų pasipriešinimu, paverstų persekiojimą skelbimu ir aklumą regėjimu.
Kuo Jis tampa mažesnis, tuo didingiau atrodo Jo didybė.
Kuo giliau Jis nusileidžia, tuo aukštesnis Jo sostas.