1-as prieštaravimas: „Jūs pranašystes paverčiate vien retorika.“
Jei Jėzus pirmiausia neprognozavo būsimų įvykių, tai jo perspėjimai apie artėjančią pabaigą tampa ne kuo daugiau nei įtikinimo retorika. Tai atima iš pranašystės jos antgamtinį pobūdį ir paverčia ją mokymo technika.
Mano atsakymas
Visiškai ne.
Prieštaravimas daro prielaidą, kad pranašystė turi vertę tik tada, kai pateikia informaciją, kurios neįmanoma pasiekti įprastomis priemonėmis.
Tačiau didžiausi pranašai nebuvo vien paslėptos informacijos skleidėjai. Jie buvo širdžių reformatoriai.
Kai Natanas susidūrė su Dovydu, pagrindinis klausimas buvo ne pranašystė, o atgaila.
Kai Jona perspėjo Ninevę, tikslas buvo ne patenkinti smalsumą apie ateitį, o pakeisti elgesį dabartyje.
Antgamtinis pranašystės elementas slypi ne tik numatyme, bet ir dieviškoje įžvalgoje apie žmogaus būklę.
Mano interpretacija pranašystę nepaverčia retorika. Ji grąžina pranašystei jos edukacinį tikslą.
Pranašo misija yra ne tik apibūdinti realybę, bet ir pakeisti tuos, kurie jo klausosi.
2-as prieštaravimas: „Jėzus aiškiai numatė būsimus įvykius.“
Evangelijose yra daug nuorodų į būsimą teismą, Žmogaus Sūnaus atėjimą ir amžiaus pabaigą. Tai aiškiai pranašiški teiginiai.
Mano atsakymas
Neneigiu, kad Jėzus kalbėjo apie būsimus įvykius.
Klausimas ne tas, ar būsimi įvykiai buvo paminėti.
Klausimas tas, kokį vaidmenį tie būsimi įvykiai atliko mokyme.
Mokytojas gali kalbėti apie pasekmes, nepaversdamas pasekmių pagrindiniu pamokos klausimu.
Jei tėvas sako vaikui:
„Žaisk kelyje ir vieną dieną tave partrenks automobilis.“
tikslas nėra pateikti eismo prognozę.
Tikslas yra pakeisti elgesį.
Panašiai ir Jėzaus nuorodos į teismą ir pabaigą tarnauja didesniam tikslui – pažadinti tikėjimą, atgailą ir pasirengimą.
Būsimas įvykis patvirtina pamoką.
Pamoka egzistuoja ne tik tam, kad patvirtintų pranašystę.
3-as prieštaravimas: „Jėzus sakė, kad kai kurie čia stovintys neragaus mirties, kol nepamatys šių dalykų.“
Tai skamba kaip tiesioginė chronologinė prognozė. Jei pabaigos nebuvo, Jėzus klydo.
Mano atsakymas
Šis prieštaravimas daro prielaidą, kad Jėzaus žodžius reikia interpretuoti pagal šiuolaikinius chronologinio tikslumo lūkesčius.
Vis dėlto visame Šventajame Rašte pranašiška kalba dažnai yra daugiasluoksnė, simbolinė ir mokymui skirta.
Dar svarbiau, kad mano argumentas nepriklauso nuo įrodymo, jog kiekvienas pranašiškas teiginys nurodo į kažką kita, o ne galutinę pabaigą.
Mano mintis paprastesnė.
Net jei pripažintume, kad Jėzus ne kartą kalbėjo taip, tarsi lemiamas momentas būtų arti, tokios kalbos mokomoji vertė išlieka nepakitusi.
Pagrindinis tikslas buvo skubumas.
Mokymas pasiteisina, net jei vėlesnės kartos ir toliau patiria tą patį skubumą.
Įspėjimo veiksmingumas nepriklauso nuo jo susiejimo su konkrečia kalendoriaus data.
4-as prieštaravimas: „Tai daro Jėzų klaidintoju“
Jei Jėzus žinotų, kad pasaulis tęsis tūkstančius metų, kalbėdamas taip, tarsi pabaiga būtų arti, ar tai nebūtų apgaulinga?
Mano atsakymas
Tik jei manytume, kad „arti“ gali reikšti tik fizinės visatos pabaigą.
Kiekvienam žmogui mirtis niekada nėra toli.
Rytoj kažkas mirs.
Kitais metais mirs daugybė žmonių.
Kiekviena karta arti savo paskutinio susidūrimo su realybe.
Šia prasme skubumas niekada neklaidina.
Be to, Jėzus niekada nemokė, kad žmonėms garantuota ateitis.
Praktinė žinia išlieka teisinga, nepriklausomai nuo to, kiek ilgai tęsis visata.
Atgaila yra skubi, nes galimybės ribotos.
Šis faktas netampa klaidingas vien todėl, kad istorija tęsiasi.
5-as prieštaravimas: „Kodėl gi tiesiog nepasakius žmonėms tiesos?“
Kodėl gi nepasakius:
„Pasaulis tęsis labai ilgai, bet jūs vis tiek turėtumėte atgailauti, nes jūsų pačių mirtis gali ateiti netikėtai.“
Ar tai nebūtų sąžiningiau?
Mano atsakymas
Nes tokia žinia būtų silpnesnė švietimo požiūriu.
Žmonės natūraliai mano, kad įspėjimai taikomi kažkam kitam.
Jei žmonėms sakoma, kad istorijai liko tūkstančiai metų, daugelis padarys išvadą, kad šiandien nėra jokios priežasties skubėti.
Visa psichologinė įspėjimo galia išnyksta.
Jėzus nuolat puolė pasitenkinimą savimi.
Jo mokymas nuolat griauna iliuziją, kad rytojus priklauso mums.
Esmė buvo ne patikinti, kiek laiko liko.
Esmė buvo užginčyti prielaidą, kad laikas apskritai priklauso mums.
6-as prieštaravimas: „Jūsų interpretacija priverčia Jėzų skambėti labiau kaip filosofą, o ne kaip pranašą.“
Filosofas moko principų.
Pranašas atskleidžia dieviškąsias realijas.
Atrodo, kad jūsų požiūris sugriauna skirtumą.
Mano atsakymas
Skirtumas yra ne tarp mokymo ir apreiškimo.
Skirtumas yra tarp mokymo šaltinio.
Filosofas ieško tiesos.
Pranašas pateikia tiesą su dievišku autoritetu.
Pranašas lieka mokytoju.
Iš tiesų, Jėzus didžiąją savo tarnystės dalį praleido mokydamas, o ne pranašaudamas.
Evangelijose dominuoja palyginimai, pamokslai, priekaištai, pokalbiai ir praktiniai nurodymai.
Jėzaus, kaip mokytojo, įvaizdis nesumenkina jo vaidmens.
Tai vienas akivaizdžiausių jo tarnystės bruožų.
7-as prieštaravimas: „Neišvengiamumo doktrina tampa beprasmė, jei kiekviena karta girdi tą patį įspėjimą.“
Jei praeina du tūkstančiai metų, o žmonėms vis dar sakoma, kad pabaiga gali būti arti, ar įspėjimas nepraranda patikimumo?
Mano atsakymas
Tik tuo atveju, jei įspėjimas suprantamas kaip atgalinis skaičiavimas.
Tačiau Jėzaus mokymas labiau primena raginimą būti pasiruošusiam.
Esmė ne ta, kad:
„Įvykis įvyks rytoj.“
Esmė ta, kad:
„Jūs negalite manyti, kad taip nebus.“
Tai labai skirtingi teiginiai.
Pirmasis yra pranašystė.
Antrasis yra mentalinė pozicija.
O antrasis išlieka toks pat galiojantis šiandien, kaip ir prieš du tūkstančius metų.
8-as prieštaravimas: „Jei tik Tėvas žino dieną ir valandą, kodėl Jėzus taip skubiai kalbėjo?“
Ar netikrumas nerodytų atsargumo, o skubumo?
Mano atsakymas
Visiškai priešingai.
Būtent netikrumas sukuria skubumą.
Jei būtų žinoma, kad data yra už šimtmečių, pasirengimą būtų galima atidėti.
Jei data lieka nežinoma, pasirengimas tampa nuolatiniu reikalavimu.
Teiginys, kad tik Tėvas žino dieną, nesusilpnina raginimo būti budriam.
Jis jį sustiprina.
Nežinojimas, kada kas nors gali įvykti, yra būtent tai, kodėl negalima atidėlioti pasiruošimo.
9-as prieštaravimas: „Jūs ignoruojate dieviškąjį išankstinį žinojimą.“
Nes Dievas tikrai žino tikslią pabaigos datą. Kodėl gi tiesiog jos neatskleidus?
Mano atsakymas
Nes datos žinojimas pakenktų švietimo tikslui.
Tikslas nėra patenkinti smalsumą.
Tikslas yra ugdyti ištikimybę.
Mokiniai nesiruošia egzaminui taip pat, kai tiksliai žino, kada pasirodys kiekvienas klausimas.
Panašiai ir dvasinis pasirengimas praranda didelę dalį savo prasmės, kai žmonės gali jį saugiai atidėti, kol artėja viešai paskelbtas terminas.
Datos slėpimas padeda suprasti pamoką.
10-as prieštaravimas: „Tai ko Jėzus iš tikrųjų siekė?“
Jei jo tikslas nebuvo pirmiausia chronologinis numatymas, tai koks jis buvo?
Mano atsakymas
Jis bandė sunaikinti pačią atkakliausią žmonijos iliuziją:
Iliuziją, kad visada bus daugiau laiko.
Viskas Jėzaus mokyme prieštarauja šiai prielaidai.
- Turtingas kvailys, kuris planuoja rytojų.
- Tarnas, kuris delsia.
- Mergelės, kurios atideda pasiruošimą.
- Kvietimas, kuris nuolat ignoruojamas.
- Šeimininkas, kuris ateina netikėtai.
Bendra gija neabejotina.
Jėzus kviečia žmones gyventi šiandien, atsižvelgiant į galutinę realybę.
Jį pirmiausia neramina ne tai, ar žmonės gali apskaičiuoti ateitį.
Jį neramina tai, ar jie pagaliau nustos atidėlioti tai, ką jau žino, kad turėtų daryti.
Štai kodėl skubumas išlieka nesenstantis.
Kiekviena karta mano, kad turi daugiau laiko.
Kiekviena karta atranda, kad neturi.