Vienas iš labiausiai nesuprantamų klausimų religijoje yra susijęs su Dievo garbinimo tikslu. Daugelis žmonių mano, kad garbinimas yra tai, ko Dievas reikalauja iš žmonių, tarsi Kūrėjas būtų sukūręs žmoniją, kad gautų pagyrimą. Ši mintis verčia kritikus užduoti pažįstamą klausimą: kodėl tobulam ir savarankiškam Dievui reikėtų savo paties kūrinių patvirtinimo?
Klausimas kyla dėl klaidingos prielaidos apie garbinimo prigimtį.
Koranas teigia:
„Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad jie mane garbintų.“ (51:56)
— Koranas
Jei šis teiginys suprantamas kaip dieviškojo poreikio deklaracija, jis atrodo gluminantis. Tačiau garbinimas nėra kažkas, kas patenkina Dievo poreikį. Garbinimas priklauso visiškai kitai kategorijai.
Garbinimas nėra sielai primesta pareiga. Garbinimas yra sielos atsakas, kai ji susiduria su gėriu.
Kai žmonės patiria ką nors labai gero, jų reakcija dažnai būna staigi ir spontaniška. Žmogus vos išvengia pavojaus, sulaukia netikėto gailestingumo arba išvysta nepaprastą grožį, ir žodžiai atsiranda beveik automatiškai:
„Ačiū Dievui.“
„Šlovė Dievui.“
„Koks palaiminimas.“
Šie posakiai nėra apskaičiuoti paklusnumo veiksmai. Jie kyla natūraliai, nes džiaugsmas siekia išraiškos, o dėkingumas yra kalba, kurią jis pasirenka. Šia prasme garbinimą galima suprasti paprastai: garbinimas yra laimės kalba.
Iš šios įžvalgos išplaukia svarbi išvada. Jei garbinimas yra laimės išraiška, tai pats garbinimas negali būti apdovanotas. Mintis, kad žmogus garbina Dievą, kad gautų atlygį, apverčia realybės tvarką. Garbinimas jau suponuoja, kad gėris palietė sielą. Apdovanoti garbinimą būtų tas pats, kas apdovanoti džiaugsmu ką nors už šypseną. Pati šypsena jau įrodo, kad atsirado džiaugsmas.
Todėl garbinimas yra ne priežastis, o pasekmė. Tai jau patirto gėrio atgarsis.
Vis dėlto šis pastebėjimas veda prie gilesnio klausimo. Žmonijos istorija kupina žmonių, kurie garbina Dievą net ir kentėdami. Žmogus gali sėdėti kalėjime, netekęs laisvės ir komforto, ir vis tiek šnabždėti pagyrimo žodžius. Jei garbinimas kyla iš laimės, iš kur tokiomis aplinkybėmis atsiranda laimė?
Tokio garbinimo egzistavimas rodo, kad žmogaus gyvenimas negali apsiriboti matoma įvykių linija, kuri vyksta pasaulyje. Jei kenčiantis žmogus vis dar garbina Dievą, jo garbinimas atskleidžia, kad siela sutiko gėrį kažkur už tiesioginių gyvenimo sąlygų ribų. Siela, kuri niekada nepažino šviesos, negali šlovinti ryškumo; siela, kuri niekada nesusidūrė su gėriu, negali jausti dėkingumo.
Relokacijos (Perkėlimo) realybės supratimo rėmuose tai tampa suprantama. Laimė, kuri sukelia garbinimą, priklauso realiam egzistencijos matmeniui, kuris ne visada matomas dabartinėje gyvenimo linijoje. Siela paliečia tą realybę net tada, kai kūnas lieka sunkumų kelyje.
Taigi garbinimas tampa netiesiogine tos gilesnės realybės patirtimi. Tai nėra Dievui siūlomas sandoris ar prašymas dėl būsimos laimės. Tai yra laimės, kuri jau egzistuoja pačioje realybės struktūroje, aidas.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, teiginys, kad žmonija buvo sukurta garbinimui, įgauna visai kitokią prasmę. Tai nereiškia, kad Dievas sukūrė žmones, kad jie sulauktų pagyrimo. Tai reiškia, kad žmonės buvo sukurti tokiai gerumo, grožio ir gailestingumo kupinai egzistencijos būsenai, kad pagyrimas tampa neišvengiamas.
Garbinimas nėra tai, ko Dievas nori iš žmonijos. Tai yra tai, ką žmonija negali neišreikšti, kai susiduria su laime, dėl kurios buvo sukurta.