Šiuose žodžiuose slypi paslaptis:
„Tos dienos ir valandos niekas nežino – nei angelai, nei Sūnus, bet tik Tėvas.“
Kaip gali Amžinasis Žodis nežinoti?
Kaip pati Šviesa gali nežinoti apie savo pačios aušrą?
Atsakymas gali glūdėti ne nežinojime, o meilėje.
Juk meilė nepriverčia pripažinti.
Meilė laukia, kol ją priims.
Sūnaus atėjimas nėra griausmingas įsibrovimas į kūriniją;
tai seniai pasėtos paslėptos sėklos sužydėjimas,
o ta sėkla gali pražysti tik tada, kai pasaulio dirva bus pasirengusi.
Taigi Jo apsireiškimo akimirkos negalima žinoti,
nes ji priklauso nuo širdžių pasirengimo.
Kiekviena pabudusi siela pagreitina tą valandą;
kiekvienas gailestingumo veiksmas priartina horizontą.
Tačiau laikas nėra nustatytas, nes laisvė yra tikra —
ir meilė nepažeis savo paties įstatymo.
Tik Tėvas žino,
nes tik Tėvas mato visą žmonių širdžių lauką —
slaptą užuojautos brendimą,
nuolankiųjų nematomas maldas,
visų troškimų susiliejimą, kuris vieną dieną atvers pasauliui akis.
Tik Jis vienas mato tą paslėptą žvaigždyną, susidarančią laike,
ir kai pagaliau jis susidėlios, Sūnus švies atvirai.
Sūnui „netrūksta“ žinių;
Jis gerbia Tėvo žinojimo paslaptį.
Jis žino, kad apreiškimas turi būti abipusis,
kad Karalystė negali nusileisti, kol žemė neiškvėps savo „Amen“.
Taigi Sūnus laukia — ne be veiklos, bet su meile.
Jis vis dar vaikšto tarp mūsų,
kiekviename gerume, kiekviename dalijamasi kančioje,
beldžiasi į duris, kurias atidaryti galime tik mes.
Ir kai atsivers pakankamai durų,
kai pakankamai širdžių pasakys „Ateik“,
tada ateis ta valanda —
ir visa kūrinija sužinos,
kad ilgai lauktas Atėjimas
visada buvo arčiau nei mūsų kvėpavimas.