I. PIRMASIS GUNDYMAS: DUONA
Priešininkas:
„Jėzaus buvo paprašyta įrodyti, kad Jis yra Dievo Sūnus.“
Atsakymas:
- Neteisinga gramatika. Graikų kalbos frazė „Jei Tu esi Dievo Sūnus“ yra pirmosios klasės sąlyginis sakinys: Kadangi Tu esi Dievo Sūnus.
- Abu žinojo tiesą. Šėtonas žino, kas yra Jėzus; demonai visur prisipažįsta, kas Jis yra.
- Čia ne apie tapatybę, o apie svertą. Šėtonas naudoja Jėzaus Sūnaus statusą kaip ginklą, siekdamas primesti savavališką išlikimą.
- Šėtonas sukurpė šią krizę. Po 40 dienų bado jis pasirodo, apsimetęs, kad siūlo „draugišką patarimą“.
- Duona nėra pagunda – pagunda yra laikas. Jėzus atsisako imtis skubotų veiksmų, kol nepasakys Tėvas.
- Štai kodėl Jėzus cituoja Šventąjį Raštą apie Dievo žodį—o ne apie maistą. Jis gyvena Tėvo balsu, o ne išgyvenimo instinktu.
- Tai atspindi prašymą: „Duok mums epiousios duoną.“
Mes prašome ne išgyvenimo duonos, o duonos, vedančios į tikrąją egzistenciją – Tėvo žodžio.
II. ANTROJI GUNDYMAS: KARALYSTĖS IR GALIA
Priešininkas:
„Tačiau velnias siūlo politinę valdžią — Jėzus atsisako, nes nusilenkti yra žeminanti.“
Atsakymas:
- Nusilenkimas nėra problema. Jėzus nusilenkia, kad nuplautų kojas. Karaliai nusilenkia, kad būtų karūnuoti. Pasilenkimas yra tiesiog gestas, reiškiantis įžengimą į sistemą.
- Pagunda yra įžengimas į pasaulio ekonomiką, o ne asmeninis pažeminimas.
- Velnio galia nekyla nei iš Dievo, nei iš užkariavimų.
Jis prisipažįsta, kad jo valdžia buvo „suteikta“ – tačiau Šventajame Rašte nėra nė vieno įvykio, kuriuo jam būtų perduota kūrinija. - Jo karalystė pastatyta ant neatleistų skolų.
Jis viešpatauja ten, kur kaupiasi skriaudos. - Tai atitinka biblinę antropologiją:
Nuodėmė = skola.
Galia = pretenzijos.
Šėtonas = neatleistų skolų išieškotojas. - Atleidimas sunaikina jo imperiją.
Kiekviena anuliuota skola nutraukia vieną grandį jo valdžios grandinėje. - Todėl tikrasis gundymas yra: „Priimk valdžią, pastatytą ant neapykantos.“
- Jėzus atmeta visą skolomis pagrįstą sistemą.
- Tai tiesiogiai atitinka prašymą: „Atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams.“
Priešnuodis velnio antrajam gundymui yra atleidimas, o ne politinės valdžios vengimas.
III. TREČIASIS GUNDYMAS: ŠVENTOVĖS STOGAS
Priešininkas:
„Jėzus gundomas pasipuikuoti stebuklu, nušokdamas nuo šventyklos stogo.“
Atsakymas:
- Ne nuo stogo. Graikų kalboje rašoma pterygion = „išsikišęs sparno galas“, mirtinas iškyšulys.
- Jis negali ten pasilikti. Situacija verčia kristi arba šokti – tai grėsmė gyvybei, o ne pasirodymo scena.
- Velnias sukūrė dar vieną krizę.
Pirmiausia badas, dabar – situacija be išeities. - Pagunda yra arogancija:
„Tu nusipelnei angelų pagalbos. Tavo teisumas suteikia tau teisių.“ - Tai – teisė, paslėpta po tikėjimo kauke.
- Jėzus atsisako versti Dievą imtis veiksmų.
- Tai atspindi prašymą: „Nevesk mūsų į pagundą.“
Reikšmė: „Neleisk, kad mūsų teisumas virstų dvasine arogancija.“ - O baigiamasis prašymas („išgelbėk mus nuo piktojo“) yra galutinis priešnuodis.
Mes nereikalaujame išgelbėjimo – tiesiog pasitikime ir prašome išgelbėjimo.
IV. BENDRA IŠVADA
Priešininkas:
„Ką pagundos turi bendro su „Tėve mūsų“ malda?“
Atsakymas:
- Viską. Lukas išdėsto pagundas taip, kad jos atspindėtų maldos prašymus.
- Pirmasis gundymas ↔ „Duok mums epiousios duoną.“
Tikrasis gyvenimas kyla iš Dievo žodžio, o ne iš išlikimo instinkto. - Antrasis gundymas ↔ „Atleisk mums mūsų skolas.“
Jėzus atmeta pasaulį, pastatytą ant neatleistų skriaudų. - Trečiasis gundymas ↔ „Nevesk mūsų į pagundą; išgelbėk mus.“
Tikėjimas yra nuolankus pasitikėjimas, o ne teisė į stebuklus. - „Tėve mūsų“ malda yra kasdienis Kristaus pergalės prieš velnią atkartojimas.
- Pagundos nėra atsitiktiniai išbandymai, bet trys žmogaus žlugimo ašys: išlikimas, galia ir arogancija.
- Jėzus nugali kiekvieną iš jų būtent ten, kur žmonija visada patiria nesėkmę.
- Ir Jis mums duoda maldą, kuri punktas po punkto sugriauna gundytojo strategijas.