(Pasakojimas apie Jono klausimą ir Jėzaus atsakymą)
Jonas Krikštytojas sėdi Erodo kalėjime. Jis yra savo kartos milžinas – tai liudija jo kūnas. Užgrūdintas dykumoje, apsirengęs kupranugario vilnų apdaru, maitindamasis skėriais ir laukiniu medumi, jis kaip griaustinis griaudžia prieš nuodėmę ir korupciją. Jo rankos tūkstančius žmonių panardino į Jordano upę ir vėl iškėlė. Nedaugelis žmonių turėjo jėgų kasdien krikštyti minias. Jonas turėjo.
Tačiau iš savo kameros jis girdi pranešimus: Jėzus iš Nazareto gydo aklus, valo raupsuotuosius, išvaro demonus, prikelia mirusius, neša gerąsias naujienas elgetoms ir luošiams.
Bet kur yra ugnis? Kur yra kirvis prie medžio šaknų, rankoje laikoma vėtyklė, Mesijas, kuris išvalytų klojimą ir sudegintų pelus negesinama ugnimi? Jonas sakė žmonėms: „Ateina galingesnis už mane.“ Jis nupiešė vaizdą, didesnį už save. O kas atvyksta? Silpnas dailidės sūnus, kuris praleidžia dienas tarp vargšų.
Taigi Jonas siunčia pasiuntinius: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“
Jie randa Jėzų ne soste, bet tarp suluošintųjų. Ir Jėzus nesiginčija. Jis negriaudžia kaip griaustinis ir neparodo savo galios. Jis tiesiog sako: „Eikite ir pasakykite Jonui, ką matote ir girdite. Aklieji mato, raišieji vaikšto, raupsuotieji išgydomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, varguoliams skelbiama gera naujiena. Ir palaimintas tas, kuris dėl manęs nesukluptų.“
Tai švelnus prisipažinimas. Jėzus neneigia Jono abejonių. Jis nesibara už klausimą. Jis prisipažįsta: Taip, aš esu toks Mesijas. Aš nenugriausiu Romos. Aš nesukursiu armijos. Aš nesu tas didis milžinas, kurio tikėjotės. Aš esu mažiausiųjų tarnas. Nesigėdykite manęs.
Kai pasiuntiniai išeina, Jėzus kreipiasi į minią. Jis gina Jono garbę: „Ko jūs išėjote į dykumą pamatyti? Vėjo blaškomą nendrę? Ne. Vyro, apsirengusio švelniais drabužiais? Ne. Jūs nuėjote pamatyti pranašą – ir daugiau nei pranašą. Tikrai sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną.“
Taip, Jonas buvo didžiausias – milžiniškas pranašas, senojo pasaulio viršūnė. Bet tada ateina griausmingas smūgis: „Tačiau mažiausias dangaus karalystėje yra didesnis už jį.“
Paradoksas yra akivaizdus. Jono didybė buvo jo jėga, ugnies ir stoto. Bet naujoji karalystė didybę matuoja priešingai: priimta silpnybė, priimtas nuolankumas, priimtas mažumas. Gležnas Mesijas, kuris kenčia su nusidėjėliais, įkūrė šią karalystę. Ir net mažiausias mokinys, kuris laikosi jo, pranoksta didžiausią pranašą, kada nors gyvenusį.
Taip scena baigiasi. Jonas lieka senojo sandoros milžinas, įkalintas karalių, gerbiamas minios. Jėzus žengia į priekį kaip gležnas Mesijas, atmestas lūkesčių, bet tyliai vykdantis Dievo planą. Skandalas lieka: ar jūs suklupsite dėl jo gležnumo, ar jūs pamatysite jame Dievo galią?