Palyginimas apie turtingą kvailį dažnai pateikiamas kaip tiesmuka dieviškojo teismo istorija. Turtingas žmogus sukaupia didelius turtus, Dievas tampa nepatenkintas, ir žmogus pasmerkiamas. Daugeliui skaitytojų atrodo, kad reikalas išspręstas vienu žodžiu:
„Tu kvaily!“
Manoma, kad Dievas skelbia nuosprendį.
Vis dėlto šią prielaidą verta atidžiau išnagrinėti.
Pats palyginimas nėra aiškiai sutelktas į bausmę. Turtingas žmogus nėra vaizduojamas smurtaujantis, vagiantis, priespaudą darantis ar sukčiuojantis. Gausa kyla iš vaisingo derliaus. Jo praktinė klaida slypi kitur. Jis pasitiki turtais ir daugelio metų planais, nepripažindamas, kad neturi jokių garantijų dėl rytojaus.
Prieš klausdami, ar Dievas pasmerkia žmogų, pirmiausia turėtume užduoti paprastesnį klausimą:
Ką reiškia, kai Dievas vadina ką nors kvailiu?
Daugelis skaitytojų nesąmoningai patį žodį traktuoja kaip pasmerkimo įrodymą. Vis dėlto žodis „kvailys“ automatiškai neatskleidžia kalbėtojo požiūrio.
Įsivaizduokite motiną, stebinčią, kaip jos vaikas kiša pirštą į ugnį.
Ji puola priekin ir sušuksta:
„Tu kvaily! Kodėl tu taip padarei?“
Motinos žodžiai nėra pasmerkimo aktas. Jie kyla iš susirūpinimo. Vaikas pasielgė kvailai, o motina supranta pavojų.
Dabar įsivaizduokite priešą, stebintį tą patį įvykį.
Jis galėtų pasakyti:
„Tu kvaily.“
Tačiau prasmė visiškai kitokia. Priešas kalba labiau su pasitenkinimu, o ne susirūpinimu.
Teisėjas taip pat galėtų vartoti šį žodį, bet dabar teismine prasme.
Tas pats žodis gali išreikšti rūpestį, sielvartą, nusivylimą, įspėjimą, pašaipą ar pasmerkimą, priklausomai nuo kalbėtojo.
Todėl esminis klausimas yra ne tai, ar Dievas vadina vyrą kvailiu.
Esminis klausimas yra:
Kuo mes tikime, kad Dievas yra?
Atsakymas, kurį pateiksime į šį klausimą, stipriai paveiks tai, kaip girdime ištrauką.
Jei Dievas pirmiausia įsivaizduojamas kaip griežtas valdovas, ieškantis progų nubausti, tai žodis „kvailys“ natūraliai skamba kaip jau tariamas nuosprendis.
Tačiau jei Dievas suprantamas kaip mylintis, kantrus, gailestingas ir besirūpinantis žmonių gerove – kaip Jį ne kartą vaizduoja Evangelijos – tuomet šis žodis gali skambėti visai kitaip.
Jis gali skambėti artimiau liūdnam tėvų, matančių mylimą vaiką darantį katastrofišką klaidą, įspėjimui.
Turtuolio kvailystė akivaizdi. Jis kruopščiai sutvarkė savo grūdus. Jis kruopščiai sutvarkė savo klėtis. Jis kruopščiai sutvarkė savo ateitį. Vis dėlto ateitis, kurią jis sutvarkė, iš tikrųjų jam nepriklauso. Jis perima valdyti metus, kurie niekada nebuvo pažadėti.
Šia prasme Dievo žodžius galima suprasti ne kaip bausmės paskelbimą, o kaip iliuzijos atskleidimą. Turtuolis tiki, kad užsitikrino savo saugumą. Dievas apreiškia, kad jis to nepadarė. Turtuolis tiki, kad jo ateitis kontroliuojama. Dievas apreiškia, kad jos niekada nebuvo. Turtuolis tiki, kad jo turtas suteikia saugumą. Dievas apreiškia, kad saugumo negalima nusipirkti už turtą.
Todėl žodis „kvailys“ pirmiausia funkcionuoja kaip diagnozė, o ne kaip nuosprendis.
Gydytojas, kuris sako pacientui, kad jis gyvena pavojingai, nesukuria pavojaus. Jis jį identifikuoja. Panašiai ir tėvas, įspėjantis vaiką apie ugnį, nėra nudegimo priežastis.
Įspėjimas tik atskleidžia jau egzistuojančią realybę.
Šis skirtumas tampa dar reikšmingesnis nagrinėjant šį teiginį:
„Šią naktį iš tavęs bus pareikalauta tavo sielos.“
Daugelis skaitytojų instinktyviai girdi:
„Šią naktį aš atimsiu tavo sielą.“
Tačiau tai nėra tiksliai tai, ką sako tekstas. Formuluotė yra pastebimai netiesioginė. Posakis turi neįvardintą daugiskaitos veikėją. Tiesiogine prasme teiginys panašus į:
„Šią naktį jie reikalauja tavo sielos.“
Šių reikalaujančiųjų tapatybė nenurodyta.
Mūsų tikslams svarbu tai, kad pačiame tekste nėra aiškiai pavaizduotas Dievas sakant:
„Aš asmeniškai atimsiu tavo gyvybę šiąnakt.“
Vietoj to, dėmesys lieka tame, kad turtuolio gyvenimas nebėra jo valioje. Šis subtilus skirtumas gerokai pakeičia ištraukos toną.
Dėmesys nukrypsta nuo dieviškojo smurto ir pereina prie žmogaus pažeidžiamumo. Turtuolio problema yra ne ta, kad Dievas staiga tapo priešiškas. Turtuolio problema yra ta, kad jis iš pradžių niekada nesuprato savo padėties. Jis kalbėjo taip, tarsi rytojus priklausytų jam. Taip nenutiko.
Jis kalbėjo taip, tarsi jo gyvenimas būtų saugiai jo paties rankose. Taip nenutiko. Jis kalbėjo taip, tarsi jo turtas garantuotų jo ateitį. Jie negalėjo.
Pagal šią interpretaciją, pagrindinė palyginimo tragedija yra ne ta, kad Dievas sugriauna turtuolio planus.
Tragedija yra ta, kad planai nuo pat pradžių buvo pastatyti ant klaidingo pagrindo. Žmogus tikėjo esąs savarankiškas. Vis dėlto žmonės niekada nėra savarankiški. Kiekvienas kvėpavimas yra sąlyginis. Kiekvienas rytojus yra sąlyginis. Kiekvienas turtas yra laikinas. Kiekvienas palikimas galiausiai priklauso kažkam kitam.
Taigi didžiausia turtingo kvailio klaida yra ne pats turtas. Didžiausia jo klaida yra praktinis savarankiškumas, išvestas iki tokio lygio, kad Dievas iš esmės išnyksta iš paveikslo. Žmogaus vidinis pokalbis yra ryškus.
Jis nuolat kalba apie „aš“ ir „mano“.
Mano derlius. Mano tvartai. Mano grūdai. Mano prekės. Mano ateitis.
Vis dėlto niekur jis nepripažįsta priklausomybės nuo ko nors, kas yra už jo ribų.
Problema ne grūdų nuosavybė. Problema yra rytojaus nuosavybė.
Tai taip pat padeda paaiškinti, kodėl kaltinimas turtuoliui siekia giliau nei paprastas godumas.
Problema yra ne tik ta, kad jis myli turtus.
Problema ta, kad turtas įtikino jį, kad jam nebereikia pripažinti savo priklausomybės.
Teologiniais terminais didžiausia iliuzija yra ne ta, kad žmogus turi turtų.
Didžiausia iliuzija yra ta, kad žmogus turi save.
Turtingas kvailys įsivaizduoja, kad jo ateitis priklauso jam, nes jam priklauso jo tvartai.
Dievo atsakymas vienu sakiniu sugriauna tą iliuziją.
Žmogus valdo tvartus. Jam nepriklauso rytojus.
Žmogus valdo grūdus. Jam nepriklauso gyvenimas.
Žmogus valdo turtą. Jam nepriklauso jo siela.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, palyginimas tampa ne tiek pasakojimu apie dieviškąją bausmę, kiek pasakojimu apie pačią realybę.
Turtingas kvailys susiduria ne su piktu Dievu. Jis susiduria su tiesa.
Ir tiesa yra ta, kad kiekvienas žmogaus planas, kad ir koks protingas, turtingas ar kruopščiai suplanuotas būtų, galiausiai remiasi gyvenimu, kuris lieka priklausomas nuo Dievo.
Tragedija ne ta, kad turtuolis atrado šią realybę.
Tragedija ta, kad jis ją atrado per vėlai.