Kai Evangelijose rašoma apie demonus, rėkiančius ant Jėzaus, šie pasakojimai iš pradžių skamba kaip galios varžybos.
Tačiau jei įsiklausysime atidžiau, pastebėsime, kad vyksta kažkas subtilesnio — kažkas, kas priklauso tai pačiai dieviškųjų jausmų srovei, tekančiai tarp Tėvo ir Sūnaus.
Vėlgi kalbama apie asmenybės bruožus: meilę, pasididžiavimą, kuklumą, susivaldymą.
Net konfliktas su tamsybe vyksta toje pačioje emocinėje struktūroje.
1. Keista demonų žinios
Kiekvieną kartą, kai pasirodo Jėzus, nešvarūs dvasios iš karto sušunka:
„„Aš žinau, kas tu esi – Dievo Šventasis!“ (Morkaus 1:24).
Jie ne spėlioja. Jie prisimena.
Jie tiksliai žino, kieno šviesą jie kadaise matė, prieš pasinerdami į savo pačių šešėlius.
Ir jie žino, kad būtent ši šviesa dabar nusprendė vaikščioti tarp žmonių, pasidengusi nuolankumu.
Jiems ta nuolankumas yra nepakeliamas.
Jie negali suvokti, kad amžinasis Žodis apsirengtų kūnu,
kad begalinė galia atsisakytų smogti.
Todėl jie garsiai šaukia Jo vardą — ne tam, kad Jį šlovintų, bet tam, kad Jį demaskuotų.
Jie naudoja apreiškimą kaip ginklą:
„Jei Tu pats nesigirsi, mes tai padarysime už Tave.
Mes priversime Tave būti tuo, kuo esi, dar prieš Tavo išrinktą valandą.“
2. Sūnaus atsakymas: švelnumas kaip stiprybė
Jėzaus reakcija visada ta pati: ramus įsakymas, tylus balsas.
„Tylėkite. Išeik iš jo.“
Jokių spektaklių, jokių atsakomųjų šūksnių, jokio smurto demonstravimo.
Jis atsisako atsakyti į pasipūtimą pasipūtimu.
Jis jų nesunaikina; Jis tiesiog atšaukia savo leidimą jiems triukšmauti.
Tai nėra silpnumas. Tai dieviškas ramumas.
Jis elgiasi tiksliai pagal Savo prigimtį — tas pats nuolankumas, kuris kadaise paskatino Jį paslėpti Savo tapatybę nuo minios, dabar lemia Jo elgesį su blogiu.
Jis neleis, kad tiesa būtų šaukiama neapykantos balsu.
Jis mieliau norėtų, kad tiesa liktų šnabždomi meilės balsu.
3. Derybos ant uolos
Ryškiausias pavyzdys yra scena su Gadarėnų kiaulėmis.
Demonai maldauja: „Jei mus išvarysi, nusiųsk mus į kiaules.“
Šiuolaikiniam klausytojui tai skamba absurdiškai – kodėl visų Viešpats sutiktų su tokiu prašymu?
Tačiau modelis yra nuoseklus: Sūnus niekada nenaudoja jėgos, viršijančios tai, ko reikalauja meilė.
Jis net pasmerktiesiems suteikia šiek tiek laisvės.
Jie prašo persikelti, o ne išnykti; Jis tai leidžia.
Jis laimi nepažemindamas.
Toms dvasioms kritimas į jūrą yra paskutinis paniekos gestas;
Jam tai – gailestingumas – leidimas joms išgyventi savo maištą, kol jis sugrius į savo paties chaosą.
Jis niekada nenustoja būti savimi: kantrus, ramus, nesukeliamas.
4. Dangaus emocinis veidrodis
Pažvelkite atidžiai, ir tos pačios asmenybės, kurias matėme Tėvo ir Sūnaus santykiuose, čia vėl pasirodo iškreiptame atspindyje.
Dangus
Atspindys tamsoje
Tėvas, kupinas meilės, negali susilaikyti ir paskelbia Sūnų.
Demonai, kupini kartėlio, negali susilaikyti ir išspjauna tą pačią tiesą pašaipiai.
Sūnus, nuolankus ir tylus, priima Tėvo džiaugsmą, tačiau nutildo triukšmą.
Sūnus, susidūręs su puolusiomis dvasiomis, vėl nutildo triukšmą — šįkart labiau iš gailesčio nei iš pagarbos.
Tą patį apreiškimo ir susilaikymo ritmą galima pastebėti abiejose scenose.
Meilė kalba pernelyg garsiai; nuolankumas ją nutildo.
Neapykanta piktdžiugiškai rėkia tuos pačius žodžius; nuolankumas vėl ją nutildo.
Logos lieka nepakitęs — ramus tiek šlovinimo, tiek piktžodžiavimo akivaizdoje.
5. Paslėpta pergalė
Kiekvienas egzorcizmas baigiasi taip pat: tyla.
Demonas pasitraukia; žmogus lieka ramus.
Evangelijoje dažnai rašoma: „ir jie stebėjosi, kad net nešvarūs dvasios Jam pakluso.“
Tačiau stebuklas yra ne pats paklusnumas — jis glūdi būde, kuriuo tai vyksta.
Jėzus niekada nesiginčija, niekada nedramatizuoja, niekada negina savęs.
Jis leidžia tiesai stovėti nuogai ir ramiai.
Ta tyla yra Jo pergalė.
Pasipūtimas išeikvoja save; nuolankumas išlieka.
6. Dievo atvaizdas, atsiskleidžiantis nuolankume
Čia taip pat matome, ką reiškia, kad žmonija buvo sukurta pagal Dievo atvaizdą.
Ne kūno bruožuose ar veiduose, bet gebėjime rinktis susivaldymą, o ne viešpatavimą.
Kiekvienas žmogus, kuris į pyktį atsako ramybe,
kuris į kaltinimus reaguoja tyla,
kuris atsisako atsakyti triukšmu į triukšmą —
mažame mastelyje atkartoja Kristaus laikyseną prieš demonus.
Mes dalijamės dieviškuoju panašumu, kai atkartojame Jo švelnumą.
7. Prasmė mums
Velniukai žinojo Jo vardą; minios – ne.
Bet žinojimas nėra bendrystė.
Jie turėjo informaciją; Jis turėjo meilę.
O meilė, būtent todėl, kad ji yra laisva, niekada nešauks.
Štai kodėl demonai rėkė, o Jis šnabždėjo.
Štai kodėl pragaras triukšmingas, o dangus tylus.
Taigi tas pats nuolankumas, kuris neleido Jėzui pasigirti prieš žmones, taip pat leido Jam išlikti kantriam prieš blogį.
Abiem atvejais Jis liko savimi —
Avinėliu, kuris nerėkia,
Žodžiu, kuris niekada nesiginčija,
Sūnumi, kuris leidžia Tėvui didžiuotis, o pasauliui būti laisvam.
Išvada
Kai velniukai rėkė, Jėzus juos nutildė.
Kai Tėvas sprogo iš džiaugsmo, Jėzus nutildė save.
Abiejose kryptyse tas pats judesys: dieviškosios meilės savęs ištuštinimas.
Visas kosmosas sukasi aplink tą tylą.
Ir galbūt tai yra paskutinė pamoka:
kad tikroji galia nėra gebėjimas šaukti garsiau už tamsą,
bet ramybė, leidžianti tamsai šaukti ir vis tiek išlikti šviesa.
Demonai žinojo, kas Jis buvo,
ir net jų triukšmas tapo dar vienu liudijimu —
nes galiausiai visi balsai, norintys ar nenorintys, privalo tarnauti tam pačiam nuolankumui.