I DALIS. Jėzus neturi nieko bendra su megalomanija
1. Pagrindinė klaida: žetono supainiojimas su jo turiniu
Turėtume tai apibrėžti žetonų ir turinio požiūriu.
Žetonas: „Sėdi Dievo dešinėje“
Tariamas (neteisingas) turinys: maksimalus dominavimas, spindesys, pranašumas
Tikrasis (Jėzaus apibrėžtas) turinys: tarnų tarnas, mažiausias, tas, kuris visiškai save atiduoda
Žmonės girdi žetoną ir į jį įpina imperinę vaizduotę.
Tačiau Jėzus ištuština žetoną ir pripildo jį apversta medžiaga.
Tragedija ne ta, kad žmonės neigia Jėzaus didybę,
bet ta, kad jie apibrėžia didybę taip, kaip Jėzus ją aiškiai atmeta.
2. Kas sėdi Dievo dešinėje?
Tai yra lemiamas klausimas – ir į jį reikia atsakyti prieš interpretuojant bet kokį posakį „didesnis už“.
Jėzus nepalieka to neapibrėžto. Jis ne kartą patikslina:
„Kas nori būti pirmas, tebūnie visų vergas“
„Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“
„Aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris tarnauja“
Taigi lygtis turi būti pataisyta:
Tas, kuris stovi Dievo dešinėje = tarnų tarnas = mažiausias
Kai tik ši lygtis priimama, kaltinimas megalomanija akimirksniu sugriūva. Be jos kiekvienas Jėzaus teiginys bus neteisingai išgirstas.
3. „Didesnis už“ posakių perskaitymas (be absurdiškumo)
Dabar padarykime tai, ko dauguma skaitytojų nedaro:
interpretuokime Jėzaus žodžius nuosekliai su jo paties vertybių sistema, o ne su mūsų.
3.1. Mato 12:41 – Didesnis už Joną
„Čia yra kažkas didesnio už Joną.“
Žemiškas skaitymas (klaidingas):
„Aš esu įspūdingesnis, galingesnis, dominuojantis.“
Dangiškas skaitymas (teisingas):
- Jona pabėgo nuo kančios.
- Jona priešinosi pažeminimui.
- Jona piktinosi gailestingumu.
Jėzus elgiasi priešingai:
- Jis renkasi pažeminimą.
- Jis priima mirtį.
- Jis tarnauja net savo priešams.
Didybė čia = savęs dovanojimo gylis, o ne valdžios mastas.
Prisikėlimas nepateisina ego. Jis pateisina savęs ištuštinimą skatinantį paklusnumą.
3.2. Mato 12:42 – Didesnis už Saliamoną
„Čia yra kažkas didesnio už Saliamoną.“
Vėlgi, klaida manyti, kad išmintis = susižavėjimas.
Saliamono išmintis:
- organizuoja karalystę
- kaupia turtus
- stabilizuoja galią
Jėzaus išmintis:
- moko, kad pralaimėjimas yra laimėjimas
- kad mirtis yra gyvenimas
- kad tapti mažam yra kilimas
Ši išmintis beveik nenaudojama žemiškomis sąlygomis. Ji nepadeda dominuoti. Ji padeda išnykti meilėje. Štai kodėl mažai kas ją apskritai atpažįsta kaip išmintį.
3.3. Mato 12:6 – Didesnis už šventyklą
„Čia yra kažkas daugiau už šventyklą.“
Vizualiai šis teiginys ribojasi su absurdu:
- Pavargęs, keliaujantis pamokslininkas
- Prieš paminklinius akmenis, auksą, ritualus, prestižą
Tačiau šventykla egzistuoja tam, kad tarpininkautų Dievui ir žmonėms.
Jėzus tampa tuo tarpininku – per atvirumą, o ne uždarumą. Per pažeidžiamumą, o ne architektūrą. Per buvimą, o ne apsaugą.
Taigi „didesnis“ čia reiškia:
Radikaliau atviresnis, radikaliau duodantis, radikaliau brangesnis.
4. Kodėl kaltinimas megalomanija nepasiteisina
Megalomanijai reikia:
- savęs išpūtimo
- dominavimo siekio
- izoliacijos nuo kančios
Jėzus demonstruoja priešingą modelį:
- savanorišką pažeminimą
- priverstinės galios atmetimą
- sąmoningą susidūrimą su praradimu, gėda ir mirtimi
Megalomanas:
- neplauna kojų kitiems
- nepriima pajuokos
- neatsisako politinės karalystės
- neatleidžia budeliams
Kaltinimas veikia tik tuo atveju, jei:
- Į Jėzaus kalbą įterpiate imperines reikšmes ir
- neignoruojate jo paties didybės apibrėžimus
Kai jie pašalinami, kaltinimas neturi kuo remtis.
5. Praktinis įspėjimas
Tai nėra abstrakti teologija. Tai pasaulėžiūros pavojus.
Kai žmonės aiškina Jėzaus išaukštinimą per žemiškąją didybę:
- jie sukuria triumfuojantį Kristų
- jie pateisina dominavimą
- jie praranda kryžiaus logiką
Įspėjimas tikslus:
Jei neteisingai suprantate, ką „didybė“ reiškia danguje,
nesuprasite Jėzaus ir visur kitur.
Ir kai Jėzus yra neteisingai suprastas, jo žodžiai tampa arba įžeidžiantys, arba absurdiški.
Išvada
Jėzaus teiginiai apie didybę nėra savęs išaukštinimo išraiška, o tikslūs teiginiai apverstos vertybių sistemos kontekste, kur aukščiausia vieta priklauso tik tam, kuris tarnauja visiems.
II DALIS. Kodėl tai svarbu: moralinis pavojus, kylantis dėl neteisingo Jėzaus didybės interpretavimo
Šiuo metu argumentas turi peržengti interpretacijos teisingumo ribas ir užduoti sunkesnį klausimą: kas nutinka, jei praktikoje suklystame? Nes Jėzaus didybės neteisingas supratimas nėra nekenksminga intelektualinė klaida; tai dvasiškai deformuojanti klaida.
Pavojus paprastas, bet didelis:
Jei neteisingai suprantate, iš ko susideda Jėzaus didybė, mėgdžiosite neteisingą dalyką.
O kai mėgdžiojimas nepavyksta, jis ne tik nepavyksta – jis sukuria priešingą rezultatą, nei Jėzus norėjo.
1. Neteisingai suprasta didybė sukuria netikrą mokinystę
Jėzaus Kristaus pasekėjas natūraliai nori jį mėgdžioti. Šis impulsas nėra problema. Problema kyla tada, kai pati didybė yra neteisingai suprantama.
Jei manoma, kad „didybė“ reiškia:
- dvasinį matomumą
- moralinį pranašumą
- sukauptą religinį autoritetą
- kitų susižavėjimą
tada mokinystė tyliai virsta savęs kūrimu, o ne savęs dovanojimu.
Žmogus nebeklausia:
Kaip man tarnauti labiau?
O vietoj to:
Kaip tapti įspūdingesniu, teisingesniu, pažangesniu, labiau gerbiamu?
Tai ne Kristaus pakilimas. Tai religinis savęs sustiprinimas.
2. Fariziejų spąstai: dvasinis kapitalas vietoj tarnystės
Būtent čia fariziejai nuklydo – ne todėl, kad jie buvo amoralūs, tingūs ar neišmanėliai, bet todėl, kad didybės siekė kaupdami.
Jie kaupė:
- moralinį teisingumą
- viešą pripažinimą
- simbolinį šventumą
- socialinį autoritetą
Visa tai veikė kaip dvasinis kapitalas – turtas, kuris padidino jų padėtį prieš kitus.
Tačiau Jėzaus modelis neleidžia tokiam kapitalui egzistuoti.
Jo sistemoje:
- viskas, kas jus iškelia kitų sąskaita, jau yra diskvalifikuota
- viskas, kas kelia pagarbą, o ne gailestingumą, jau yra nesuderinta
- viskas, ką galima kaupti, demonstruoti ar panaudoti, nėra Karalystės valiuta
Tragedija ta, kad fariziejai manė, jog mėgdžioja Dievą,
kai iš tikrųjų jie saugojo save nuo tarnavimo kitiems kainos.
3. Kaip neteisingas Jėzaus supratimas stumia pasekėjus „klaidingai“ elgtis
Štai praktinė grandininė reakcija, nuo kurios esate perspėjami:
- Jėzus kalba apie didybę
- Klausytojas importuoja pasaulietiškus apibrėžimus
- Didybė tampa siektinu tikslu
- Siekimas virsta vidiniu ir konkurencingu
- Tikėjimas tampa kopėčiomis, o ne kryžiumi
Tuo metu net nuolankumas tampa performatyviu, net tarnavimas tampa strateginiu, net paklusnumas tampa būdu išsiskirti virš kitų.
Tai nėra veidmainystė grubia prasme. Tai kažkas subtilesnio ir pavojingesnio:
Nuoširdus Jėzaus mėgdžiojimas, pagrįstas klaidingu supratimu apie tai, kas jis yra.
4. Korekcinė priemonė
Jėzaus mokymo genialumas – ir saugumas – yra tas, kad tikrosios didybės negalima siekti tiesiogiai.
Tą akimirką, kai bandote tapti didžiu, jūs ją jau praleidote.
Kodėl?
Nes Jėzaus didybė susideda iš:
- savęs užmaršumo
- judėjimo žemyn
- nekaupiamos tarnystės
- praradimo be apskaitos
Tokia didybė pasirodo tik kaip meilės šalutinis produktas.
Jos negalima išmatuoti, palyginti ar parodyti.
Štai kodėl Jėzus taip atkakliai perspėja savo pasekėjus:
- neskelbti savo teisumo
- nesaugoti matomų religinių nuopelnų
- nesiekti titulų, pripažinimo ar pirmenybės
Ne todėl, kad tai savaime yra amoralu, bet todėl, kad jie permokina širdį trokšti neteisingo pakilimo.
5. Praktinė įžvalgumo taisyklė
Štai praktinis testas, kuris tiesiogiai išplaukia iš šios sistemos:
Jei jūsų Jėzaus sekimas verčia jus jaustis didesniu už kitus,
jūs sekate neteisingą Jėzų.
Tikras mėgdžiojimas sukelia:
- mažiau susirūpinimo statusu
- mažiau poreikio būti teisiam viešai
- mažiau prisirišimo prie pripažinimo
- daugiau noro pasiduoti tarnystei
Visa kita – kad ir kokia doktriniškai teisinga būtų – signalizuoja apie poslinkį link tos pačios klaidos, kuriai priešinosi Jėzus.
6. Kodėl šis įspėjimas yra skubus
Tai svarbu, nes krikščionybė ne kartą žlugo:
- moraliniame elitizme
- dvasinėje hierarchijoje
- triumfalistinėje teologijoje
ne neigdama Jėzaus didybę, o neteisingai suprasdama, kas ta didybė yra.
Kai didybė yra neteisingai interpretuojama, mokinystė tampa iškraipymu.
Kai mokinystė iškreipia, religija tampa dominavimu.
O kai dominavimas ima viršų, Jėzus vis dar minimas, bet nebesekamas.
Išvada
Didžiausias pavojus Jėzaus pasekėjui yra ne atmesti jo didybę, o siekti jos neteisinga kryptimi.