Viena iš labiausiai paplitusių populiariosios demonologijos prielaidų yra ta, kad egzorcizmas yra vienkartinis įvykis. Demonas išvaromas, problema išspręsta, o kenčiantis žmogus tampa visam laikui laisvas. Šis vaizdas patrauklus, nes siūlo aiškią pergalę. Įvyksta mūšis, priešas nugalėtas, ir istorija pasiekia savo pabaigą. Tačiau atidžiai išnagrinėjus Jėzaus žodžius, pradeda ryškėti kitoks vaizdas – toks, kuriame daug mažiau dėmesio skiriama dramatiškai konfrontacijai ir daug daugiau dėmesio skiriama tam, kas vyksta po to.
Svarbiausia užuomina kyla iš paties Jėzaus mokymo apie nešvarią dvasią, paliekančią žmogų. Remiantis Jo aprašymu, dvasia klaidžioja po sausas vietas, ieškodama poilsio. Nieko neradusi, ji galiausiai sako: „Grįšiu į savo namus“. Grįžusi ji randa namus iššluotus ir sutvarkytus. Ši detalė dažnai nepastebima, tačiau ji yra labai svarbi. Namas nėra nešvarus. Jis nėra apleistas. Jis jau buvo išvalytas. Nepaisant to, dvasia grįžta.
Šis pastebėjimas apsunkina įprastą prielaidą, kad dvasinis saugumas pasiekiamas tiesiog pašalinus demoną. Jei sprendimas būtų vien švara, grįžtanti dvasia nerastų jokios galimybės. Vis dėlto Jėzus sąmoningai apibūdina namus kaip tvarkingus ir gerai prižiūrimus. Todėl problema negali būti purvas. Problema turi būti kažkas kita.
Atrodo, kad atsakymas slypi tame, kad namai, nors ir švarūs, lieka tušti.
Šis skirtumas yra subtilus, bet nepaprastai svarbus. Aplaidumas nėra švaros priešingybė. Namas gali būti visiškai švarus ir vis tiek apleistas. Apleistas namas galbūt neseniai buvo suremontuotas ir iššluotas, tačiau kadangi jame niekas iš tikrųjų negyvena, jis lieka pažeidžiamas. Būstą saugo ne tik jo būklė, bet ir tų, kurie jame gyvena, juo rūpinasi ir prisiima už jį atsakomybę, buvimas.
Tas pats principas gali būti stebimas visą gyvenimą. Sodas nelieka sveikas vien todėl, kad jis buvo kartą išravėtas. Draugystė nelieka stipri dėl to, kad kartą buvo parodyta meilė. Bendruomenė nelieka sveika dėl to, kad seniai atliktas vienas labdaros aktas. Beveik viskam, kas vertinga, reikia nuolatinio dėmesio. Aplaidumas retai kada yra vienos dramatiškos nesėkmės rezultatas. Dažniau tai yra laipsniškas priežiūros praradimas.
Ši perspektyva nušviečia dvasinę priežiūrą naujai. Įprastas įvaizdis demonus vaizduoja kaip parazitus, klestinčius nešvarioje aplinkoje. Tačiau Jėzaus palyginimas rodo ką kita. Grįžtanti dvasia neranda nešvarių namų. Ji randa tuščius. Pavojus kyla ne todėl, kad vieta sugedusi, o todėl, kad ji negyvenama.
Naudinga analogija randama šiuolaikinėje medicinoje. Kadaise buvo manoma, kad sveikatą galima pasiekti vien sterilumu. Tačiau dabar suprantame, kad sveikos žarnos nėra tuščios. Jos pilnos naudingų organizmų, kurie užima aplinką ir apsunkina kenksmingų organizmų įsitvirtinimą. Tikslas – ne tuštuma, o sveikas užsiėmimas. Kūnas išlieka sveikas ne todėl, kad jame nieko negyvena, o todėl, kad jame gyvena tinkami dalykai.
Tas pats principas gali būti taikomas ir dvasiškai. Žmogus nėra apsaugotas vien todėl, kad pašalinta žalinga įtaka. Žmogus yra apsaugotas, kai tikėjimas, tikslas, sveiki santykiai, malda, atsakomybė ir prasmingas dalyvavimas gyvenime užima vietą, kuri kadaise buvo pažeidžiama. Lemiamas klausimas yra ne tai, ar namai išvalyti. Lemiamas klausimas yra tai, ar juose tikrai kas nors gyvena.
Šis supratimas visiškai kitaip nušviečia patį egzorcizmą. Dramatiškas demono išvarymas gali būti būtinas, tačiau tai ne proceso pabaiga. Daugeliu atžvilgių tai gali būti tik pradžia. Tikrasis darbas prasideda po to. Iššūkis nebėra „Kaip išvaryti demoną?“, o „Kaip užkirsti kelią tam, kad namas vėl taptų apleistas?“.
Šis akcento pasikeitimas padeda paaiškinti keletą kitaip gluminančių detalių Evangelijų pasakojimuose. Prisiminkime Mariją Magdalietę, apie kurią Evangelijose sakoma, kad išėjo septyni demonai. Tradiciškai tai suprantama kaip septynių demonų išvarymas vienu metu, ir tai iš tiesų gali būti teisinga. Vis dėlto šis teiginys taip pat skatina apmąstyti dvasinio sielvarto tęstinumą. Nesvarbu, ar skaičius suprantamas pažodžiui, simboliškai, ar kaip didelės priespaudos apibūdinimas, vienas faktas išlieka pastebimas: Marija išlieka nepaprastai artima Jėzui per visą Jo tarnystę. Nors dėkingumas ir atsidavimas neabejotinai atliko tam tikrą vaidmenį, kita galimybė natūraliai kyla iš prievaizdavimo principo. Tie, kurie patyrė didelį dvasinį priespaudą, gali reikalauti nuolatinio artumo sveikai dvasinei aplinkai. Ne todėl, kad jie lieka apsėsti, bet todėl, kad sveikimas reikalauja palaikymo.
Šis pastebėjimas tampa dar reikšmingesnis, kai pastebima, kaip mažai dėmesio Jėzus skiria techninei demonologijai. Kai Jo mokiniams nepavyksta išvaryti demono, Jis neatsako mokydamas dvasių klasifikacijų, slaptų vardų, paslėptų hierarchijų ar sudėtingų procedūrų. Vietoj to Jis kalba apie tikėjimą, maldą ir dvasinę būseną. Jo rūpestis nuolat grįžta prie dalyvaujančių žmonių būklės, o ne prie pačių demonų prigimties.
Tai rodo, kad tikroji kova vyksta ne tiesiogiai su demonais. Veikiau kova vyksta dėl namo būklės. Tiksliau, kova vyksta dėl to, ar namuose vis dar gyvybė, tikėjimas, atsakomybė ir rūpestis.
Tas pats principas natūraliai susijęs ir su platesne tema, persmelkiančia visas Evangelijas: aplaidumo problema. Jėzus vėl ir vėl atkreipia dėmesį į silpnuosius, pamirštuosius, atstumtuosius ir kenčiančiuosius. Jų kančia retai pateikiama kaip izoliuota asmeninė problema. Vietoj to, ji atskleidžia kažką apie platesnę juos supančią aplinką. Šeimos, bendruomenės, mokiniai, religiniai lyderiai ir pašaliniai asmenys – visi jie įvairiais būdais yra į tai įsitraukę. Kankinamasis dažnai tampa silpniausia matoma vieta, per kurią atsiskleidžia gilesnės nesėkmės.
Tas pats gali būti tiesa ir apie demonų apraiškas. Jei demonai iš tiesų yra parazitinės prigimties, jie nesukuria pažeidžiamumo. Jie juo naudojasi. Pažeidžiamas asmuo tampa matoma anga, per kurią atsiskleidžia apleistos būklės. Demono išvarymas gali pašalinti tiesioginę krizę, tačiau jei nebus išspręstos sąlygos, kurios leido įsiveržti, pagrindinė problema išlieka.
Štai kodėl stipresnių bendruomenės narių atsakomybė tampa tokia svarbi. Negalima tiesiog pašalinti įsibrovėlio ir išeiti. Pažeidžiamam asmeniui reikia nuolatinio dėmesio. Santykiai turi būti atkurti. Tikėjimas turi būti stiprinamas. Atsakomybė turi būti dalijamasi. Namas neturi būti tiesiog remontuojamas. Jis turi būti apgyvendintas.
Žiūrint iš šios perspektyvos, demonologija tampa ne dvasinės kovos mokslu, o labiau dvasinio prievaizdavimo disciplina. Lemiamas klausimas nebėra: „Kaip išvaryti demonus?“. Lemiamas klausimas tampa: „Kas liks ir rūpinsis namais vėliau?“.
Jėzaus įspėjimas apie grįžtančią dvasią tiesiogiai nurodo į šią apleistą tiesą. Namas gali būti iššluotas. Namas gali būti tvarkingas. Namas gali net atrodyti gražus. Tačiau jei jis lieka apleistas, pavojus dar nepraėjo. Didžiausia apsauga yra ne švara. Tai ištikimas prievaizdavimas. O prievaizdavimas, skirtingai nei egzorcizmas, niekada nėra vienkartinis įvykis.