(Luko evangelija 10:21)
1. ἠγαλλιάσατο — Neapsakomas džiaugsmas
Pažvelkime atidžiau į žodžio ἠγαλλιάσατο reikšmę.
Šis veiksmažodis nereiškia neutralaus džiaugsmo (χαίρω). Jis reiškia:
- neapsakomą džiaugsmą
- beveik fizinį džiūgavimą
- džiaugsmą, kuris peržengia visus suvaržymus
LXX ir žydų maldų kalboje ἀγαλλιάω dažnai žymi eschatologinį džiaugsmą arba džiaugsmą dėl to, kad pagaliau išsipildo ilgai lauktas dalykas.
Jau vien tai paneigia tokį aiškinimą:
„Jėzus ramiai pritaria Dievo politikai.“
Žmogus neἀγαλλιάω dėl paprasto pritarimo.
Tokiu būdu džiaugiamasi, kai išsipildo asmeninė viltis.
2. ναί, ὁ Πατήρ — perteklinis patvirtinimas, o ne loginis pritarimas
Pastaba apie ναί yra ypač taikli.
Graikų kalboje čia visiškai nereikia ναί. Be jo sakinys būtų gramatiškai teisingas. Todėl jo buvimas yra pragmatinis, o ne struktūrinis.
- ναί = „Taip — tikrai!“
- kartu su vokatyvu ὁ Πατήρ
Tai nėra teismo salės kalba.
Tai yra intymus, emocingas patvirtinimas.
Jis veikia beveik taip:
„Taip… Tėve. Taip.“
Tai kur kas labiau primena bendrą pasitenkinimą nei atsietą pritarimą. Tai primena žmogaus, kuris mato, kaip kažkas vyksta, ir beveik nesąmoningai sako:
„Taip – būtent taip.“
3. Ἐξομολογοῦμαί σοι — Išpažinimas kaip dėkingumas, o ne vien tik pripažinimas
Ἐξομολογοῦμαί σοι dažnai supaprastinamas iki „Aš tau dėkoju“, tačiau jo semantinė reikšmė yra platesnė:
- atvirai išpažinti
- garsiai pripažinti
- išoriškai išreikšti tai, kas viduje yra pilna
Šis veiksmažodis reiškia vidinį pilnumą, išsiliejantį į išorę, o ne pasyvų pripažinimą.
Jėzus nekonstatuoja fakto; jis išsako tai, kas veržiasi išsakyti.
4. εὐδοκία — ne pirmenybė, o džiaugsmingas priėmimas
Dabar prieiname prie svarbiausios įžvalgos.
εὐδοκία nereiškia:
- savavališkos valios
- neutralių sprendimų
- abstrakčių nutarimų
Tai reiškia:
- džiaugsmas
- malonumas
- palankus priėmimas
Svarbiausia, kad εὐδοκία visada turi emocinę reikšmę. Kažkas patiria malonumą dėl ko nors.
5. ἐγένετο ἔμπροσθέν σου — „Tai įvyko priešais tave“
Ši frazė visiškai paneigia bet kokį grynai pasyvų aiškinimą.
Lukas nesako:
- „tai buvo tavo valia“
- „tai priklausė tau“
Jis sako:
ἐγένετο ἔμπροσθέν σου
„Tai įvyko prieš tave“
Tai asocijuojasi su:
- pateikimu
- priėmimu
- patvirtinimu asmens akivaizdoje
Ši metafora yra beveik teisinė ar teismo pobūdžio — tačiau santykių, o ne biurokratinė.
Tai rodo:
„Tai atsirado prieš tave – ir tu tai priėmei su džiaugsmu.“
O tai netiesiogiai kelia klausimą: kas tai atnešė?
Lukas to nesako.
Tačiau maldos emocinė struktūra rodo bendrą ketinimą, o ne vienašališką nutarimą.
6. Kodėl pasyvioji forma yra tokia svarbi
Visiškai teisinga pabrėžti pasyviąją konstrukciją.
Pasyvioji forma čia:
- vengia prisiimti iniciatyvą
- išsaugo nuolankumą
- neatmeta troškimo
Tai klasikinis Jėzus.
Vietoj to, kad pasakytų:
„Tėve, to aš norėjau, ir Tu tai padarei“,
Jis sako:
„Tai įvyko dar prieš Tave – ir Tau tai patiko.“
Pasyvumas nėra teologinis atsiribojimas – tai garbingas susilaikymas.
Viską sudėjus
Kai šios ypatybės skaitomos kartu, šis fragmentas priešinasi „paprasto sutikimo“ interpretacijai:
- Pernelyg didelis džiaugsmas (ἠγαλλιάσατο)
- Perteklinis emocinis patvirtinimas (ναί, ὁ Πατήρ)
- Išorinis vidinio pilnatvės išpažinimas (ἐξομολογοῦμαί σοι)
- Malonumu persmelktas priėmimas (εὐδοκία)
- Įvykio kalba, reiškianti pritarimą (ἐγένετο ἔμπροσθέν σου)
- Nuolankus pasyvusis balsas, slepiantis iniciatyvą
Bendras poveikis yra neabejotinas:
Tai nėra Jėzaus pritarimas kokiai nors politikai.
Tai Jėzus, džiaugiantis, kad kažkas, ko jis giliai troško, buvo priimta ir įgyvendinta Tėvo.
Kodėl dėl to teiginys „Man viskas buvo duota“ tampa neišvengiamas
Šioje emocinėje ir kalbinėje aplinkoje teiginys:
„Viskas man buvo duota mano Tėvo“
nebėra įkyrus.
Jis tampa natūraliu pertekliumi to momento, kai Jėzus supranta—vėl—kad:
- jo troškimas ir Tėvo valia sutampa
- jo ilgesys išreiškiamas be primygtinio tvirtinimo
- tai, ko jis nori, tampa tikrove
Tai nėra užtarnauta valdžia.
Tai yra džiaugsme pripažinta santykių pilnatvė.
Vieno sakinio filologinė išvada
Luko 10:21 naudojami emociškai įkrauti veiksmažodžiai, pasikartojantys teiginiai, džiaugsmu persmelkti daiktavardžiai, pasyvi nuolankybė, ir priėmimo kalbos elementai, siekiant perteikti ne tik paprastą sutikimą su Tėvo valia, bet ir giliai asmeninės džiaugsmo akimirką, kurioje Jėzus patiria bendro su Tėvu troškimo išsipildymą – nors ir garbingai jo nereikalauja.