Įvadas
Tradicinėje Miradžo pasakojimo interpretacijoje penkiasdešimties kasdienių maldų sumažinimas iki penkių pateikiamas kaip viena didžiausių dieviškojo gailestingumo apraiškų islamo teologijoje. Žmonija laikoma silpna, Dievas palengvina naštą, ir galutinis susitarimas tampa ir dvasiškai prasmingas, ir praktiškai įveikiamas.
Čia pateikta interpretacija į istoriją žvelgia visiškai kitu kampu. Ji nebando ginti istorinio pasakojimo autentiškumo. Veikiau istorija traktuojama kaip nepaprastai gilus simbolinis žmonijos prisirišimo prie žemiškosios egzistencijos ir jos nesugebėjimo iki galo trokšti dieviškojo gyvenimo tyrinėjimas.
Šiuo skaitymu istorijos tragedija yra ne ta, kad iš žmonijos buvo prašoma per daug, o ta, kad žmonija atsisakė siūlomos galimybės.
1 prieštaravimas: „Penkiasdešimt maldų niekada nebuvo suprantamos pažodžiui. Šis skaičius tik parodo Dievo gailestingumą per sumažinimą.“
Mano paneigimas
Šis paaiškinimas vengia gilesnių paties pasakojimo implikacijų. Jei skaičius penkiasdešimt niekada nebuvo suprantamas rimtai, tai visos derybos tampa teatrališkos, o ne prasmingos. Vis dėlto istorija ne kartą pateikia šį klausimą pakankamai tikrovišką, kad būtų galima jį daug kartų sugrąžinti ir sutrumpinti.
Svarbesnis klausimas yra toks: kodėl Dievas apskritai siūlytų penkiasdešimt?
Pagrindinė interpretacija paprastai daro prielaidą, kad šis skaičius buvo sąmoningai neįmanomas žemiškomis sąlygomis. Tačiau ši prielaida jau suponuoja, kad pačios žemiškos sąlygos buvo fiksuotos ir nekvestionuojamos.
Mano interpretacija būtent šią prielaidą ir ginčija.
Jei žmonijos atstovas stovi tiesiai prieš Dievą, tai penkiasdešimties maldų pasiūlymas pats savaime gali reikšti kvietimą į visiškai kitokį egzistavimo būdą. Penkiasdešimt maldų visiškai pertvarko gyvenimą pagal dieviškąją orientaciją. Toks gyvenimas palieka mažai vietos įprastiems žemiškiems darbo, ambicijų, miego, kūno priežiūros ir išlikimo nerimo ritmams.
Tiksliai.
Štai kodėl pasiūlymas nebūtinai turėtų būti suprantamas kaip „nepraktiškas“, o veikiau kaip transformuojantis. Dievas siūlo egzistavimo būdą, beveik visiškai sutelktą aplink Jį patį. Žmonija atsitraukia, nes negali įsivaizduoti gyvenimo už žemiškojo savisaugos ribų.
2 prieštaravimas: „Dievas niekada nenorėjo, kad žmonija visiškai atsisakytų žemiškojo gyvenimo.“
Mano paneigimas
Vis dėlto pats pasakojimas nuo pat pradžių destabilizuoja žemiškąjį normalumą. Miʿrāj nėra įprasta žemiška aplinka. Tai dangiškas pakilimas, peržengiantis natūralius apribojimus. Visas pasakojimo tikslas – peržengti įprastų žmonių prielaidas.
Kai tik priimama tiesioginio susidūrimo su dieviškumu galimybė, vien žemiška logika pagrįsti prieštaravimai tampa antraeiliai. Tokie klausimai kaip:
„Kaip žmonės miegos?“
„Kaip jie dirbs?“
„Kaip jie išgyvens?“ jau daro prielaidą, kad žemiškos biologinės sąlygos nepasikeis.
Bet kodėl taip manyti?
Jei angelai nuolat garbina Dievą be išsekimo, simbolinėje pasakojimo visatoje egzistuoja galimybė, kad pati žmonija buvo kviečiama į pasikeitusią būseną. Problema ta, kad žmonija iš karto grįžta prie praktiško žemiško mąstymo.
Būtent todėl Mozės figūra pasakojime tampa tokia psichologiškai svarbi.
3 prieštaravimas: „Mozė su užuojauta padeda žmonijai, o ne atitraukia ją nuo Dievo.“
Mano paneigimas
Aš visiškai neinterpretuoju Mozės kaip blogo ar piktavalio. Priešingai. Mozė veikia kaip literatūrinis puolusio žmogaus realizmo įsikūnijimas.
Jis išsako žemiškajai egzistencijai būdingus rūpesčius:
žmogiškąjį ribotumą,
nuovargį,
socialinį tvarumą,
praktiškumą,
išlikimą.
Jo įsikišimas atspindi Žemės gravitacinę trauką, kuri vėl įsitvirtina nusileidžiant iš Dangaus.
Tai daro pasakojimą psichologiškai genialiu.
Kuo arčiau judėjimas grįžta prie žemiškosios sąmonės, tuo stipresni tampa praktiniai rūpesčiai. Žmonija pradeda derėtis ne todėl, kad Dievas atsiima pasiūlymą, bet todėl, kad pati žmonija jaučiasi nejaukiai dėl visiškos priklausomybės nuo Dievo.
Taigi maldų sumažėjimas simbolizuoja žmonijos žengimą atgal į žemiškąjį savęs valdymą.
4-as prieštaravimas: „Teiginys „penkios maldos skaičiuojamos kaip penkiasdešimt“ aiškiai rodo dosnumą ir atlygio dauginimąsi.“
Mano paneigimas
Žinoma, tai yra pagrindinė interpretacija. Tačiau teiginį galima suprasti ir tragiškai apverstu būdu.
Šis pareiškimas gali reikšti, kad Dievas pripažįsta žmonijos nesugebėjimą nuolat palaikyti dangiškosios egzistencijos žemiškomis sąlygomis.
Kitaip tariant:
žmonija norėjo susigrąžinti Žemę.
Dievas atsako su užuojauta, bet kartu ir galutinai:
„Gerai. Penki skaičiuojami kaip penkiasdešimt.“
Todėl šis teiginys nebūtinai pakelia penkis aukštyn. Jis gali sumažinti penkiasdešimt žemyn iki simbolinio ekvivalentiškumo.
Dangiškasis režimas išlieka realus, bet nepasiekiamas didelėmis žmogaus pastangomis, o žmonija lieka pririšta prie žemiškosios biologijos. Nesibaigianti malda negali fiziškai atkurti dangaus, nes alkis, nuovargis, miegas, silpnumas ir kūno priežiūra vis dar valdo žemiškąją egzistenciją.
Taigi taisyklė „penki skaičiuojami kaip penkiasdešimt“ tampa ir gailestinga, ir tragiška vienu metu. Žmonija gauna garantiją dėl galutinio sugrįžimo pas Dievą, tuo pačiu metu likdama pasaulyje, kurį ji ir toliau renkasi.
5-as prieštaravimas: „Malda turi būti subalansuota su gyvenimu. Religija neturėtų sunaikinti visos egzistencijos.“
Mano atsakymas
Šis prieštaravimas gali netyčia atskleisti tikslią istorijos atskleidžiamą problemą.
Jei malda suvokiama kaip kažkas, kas konkuruoja su „gyvenimu“, tai žemiškasis egzistavimas jau laikomas pagrindine realybe. Dievas tampa pertrauka žemiškuose prioritetuose, o ne centru, aplink kurį sukasi pati egzistencija.
Gilesnis klausimas tampa:
Ko iš tikrųjų trokšta siela?
Daugelis žmonių į religiją žiūri kaip į įsipareigojimų valdymą. Jie siekia minimalių reikalavimų, būtinų išganymui užtikrinti, kartu išsaugant maksimalų žemišką tęstinumą. Malda tampa varnele, kurią reikia greitai užpildyti prieš grįžtant prie to, ką jie laiko „tikruoju gyvenimu“.
Tačiau jei pats dangus yra artumas Dievui, tai toks požiūris nuo pat pradžių turi prieštaravimą.
Problema ne maldos skaitinis nepakankamumas. Problema yra troškimo orientacija.
Siela, kuri nevertina nusilenkimo Dievui labiau nei žemiškus siekius, išlieka iš esmės prisirišusi prie Žemės, nepaisant ritualinio atlikimo. Mechaninis išsipildymas negali pakeisti transformuoto ilgesio.
6-asis prieštaravimas: „Ši interpretacija skamba kaip pasmerkta žmonija vien už tai, kad yra žmogiška.“
Mano paneigimas
Ne. Interpretacija iš tikrųjų pabrėžia dieviškąjį užuojautą kiekviename etape.
Dievas nebaudžia žmonijos už atsitraukimą. Jis nuolat prisitaiko prie žmonijos. Patys sumažinimai rodo nepaprastą kantrybę ir švelnumą. Žmonija nėra atstumta. Galutinis susitarimas vis tiek išsaugo galutinį sugrįžimą.
Pasakojimas atskleidžia ne dieviškąjį žiaurumą, o pačios žmonijos susiskaldžiusį troškimą.
Žmonės tuo pačiu metu teigia ieškantys Dangaus, bijodami to, ko iš tikrųjų gali pareikalauti artumas Dievui. Jie trokšta amžinojo gyvenimo, tuo pačiu metu likdami giliai prisirišę prie žemiškojo tęstinumo ir savisaugos.
Šis prieštaravimas yra istorijos centre.
Išvada
Pagrindinėje interpretacijoje Miʿrāj pasakojimas pirmiausia yra apie dieviškąjį gailestingumą, mažinantį religinę naštą.
Čia pateiktoje interpretacijoje istorija tampa kažkuo daug neramesniu.
Ji tampa žmonijos nesugebėjimo iki galo trokšti paties Dangaus apreiškimu.
Dievas siūlo radikaliai į Dievą orientuotą egzistenciją. Žmonija derasi dėl kelio atgal į Žemę. Galutinis susitarimas išsaugo viltį, bet kartu patvirtina ir nuolatinį žmonijos prisirišimą prie žemiškos egzistencijos.
Taigi Miradžo tragedija yra ne ta, kad Dangus buvo nepasiekiamas.
Tragedija yra ta, kad žmonija, net ir stovėdama prieš Dangaus akivaizdoje, vis tiek norėjo viena koja stovėti ant Žemės.