PRIEŠTARAVIMAS Nr. 1:
„Fariziejai rūpinosi tik teisės aiškinimu, o ne egzistencine baime. Jų kritika – tai tiesiog halachiniai ginčai.“
ATSAKYMAS:
Jei tai būtų susiję vien tik su halacha, jie būtų ignoruoję Jėzų, vos tik nusprendę, kad Jis klysta. Tačiau jie atkakliai sekė paskui Jį, nuolat uždavinėjo Jam klausimus ir galiausiai suplanavo Jį sunaikinti (Mt 12, 14). Nė vienas rabinas neskiria tiek energijos tam, kurį laiko nereikšmingu mokytoju. Jų elgesys atitinka ne akademinę diskusiją, o grėsmės nustatymą.
Be to:
- Jėzaus bendravimas prie stalo nepažeidžia Toros, o tik fariziejų tradicijos.
- Jų intensyvi reakcija atskleidžia, kad Jis destabilizuoja ne jų teisinę nuomonę, o jų religinės tapatybės sistemą.
Žmonės įstatymus gina argumentais; tapatybę – priešiškumu.
Taigi įrodymai rodo egzistencinę baimę, o ne teisinį nesutarimą.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 2:
„Fariziejai norėjo apsaugoti Izraelį nuo netikrų mesijų – nieko daugiau.“
ATSAKYMAS:
Jei jie tik bijotų netikro mesijo, jie išbandytų Jėzų ir, Jį atmetę, tiesiog įspėtų visuomenę. Tačiau jie negali Jo ignoruoti. Jie seka Jį, provokuoja Jį, sąmoksluoja prieš Jį, įsiskverbia į renginius ir kritikuoja veiksmus, kurie jų net neliečia – pavyzdžiui, Jo svečių pasirinkimą vakarienėje.
Čia nekalbama apie netikrų mesijų atpažinimą; čia kalbama apie siekią užkirsti kelią alternatyviam Mesijo sampratos įsitvirtinimui.
Jie nebijo, kad Jėzus yra netikras – jie bijo pasekmių, jei Jis yra tikras, nes Jo Mesijo samprata teikia pirmenybę nuskriaustiesiems, o ne tiems, kurie išsiskiria ritualiniu švarumu.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 3:
„Fariziejai gynė moralinį tyrumą. Jėzus buvo pernelyg atlaidus nusidėjėliams.“
ATSAKYMAS:
Jei moralinis tyrumas būtų buvęs pagrindinis klausimas, Jėzaus užuojauta nebūtų jiems kėlusi tokio asmeninio pavojaus. Tačiau Jėzaus gailestingumas atskleidžia, kad jų teisumo modelis yra dvasiškai iškreiptas.
Jis parodo, kad šventumas išlaikomas ne vengiant nešvariųjų, o juos išgydant.
Tai apverčia viską, ant ko jie statė savo gyvenimus:
- Švarumas tampa užkrečiamas – sklindantis iš Dievo į išorę.
- Gailestingumas nusveria ritualus.
- „Nuodėmingieji“, kurių jie vengė, tampa žmonėmis, kurių Dievas ieško pirmiausia.
Kai moralinis tyrumas yra žmogaus tapatybės ir garbės dalis, šis apvertimas yra sunaikinantis.
Jų reakcija atitinka emocinį žlugimą, o ne doktrininį nesutarimą.
4-AS PRIEŠTARAVIMAS:
„Jie priešinosi Jėzui, nes Jis kėlė grėsmę jų institucinei valdžiai.“
ATSAKYMAS:
Politinė baimė vaidina tam tikrą vaidmenį, tačiau negali visiškai paaiškinti, kodėl fariziejai ypač įsižeidžia dėl gailestingumo.
Jeigu Jėzus būtų buvęs valdžios ištroškęs, susivienijęs su Roma ar kurstęs sukilimus, fariziejai būtų Jo bijoję taip pat, kaip bijojo fanatikų. Tačiau jų kritika sutelkta į:
- valgius,
- pasninkavimą,
- gailestingumo darbus sabato dieną,
- nusidėjėlių atleidimą,
- nešvariųjų išgydymą,
- ir Rašto aiškinimą su stebinančiu švelnumu.
Jų nepasitenkinimas susijęs ne su Jo autoritetu, o su tokiu autoritetu, kurį Jis naudoja: gailestingumo autoritetu.
Politinės baimės negali paaiškinti jų pasipiktinimo dėl gerumo. Tai gali paaiškinti egzistencinės baimės.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 5:
„Jūs perdedate fariziejų baimę. Jie tiesiog nesutiko su Jėzaus Toros aiškinimu.“
ATSAKYMAS:
Matas rodo, kaip Jėzus nuolat cituoja Ozejo 6:6 – „„Aš noriu gailestingumo, o ne aukos““—tiesiogiai nukreipta prieš fariziejus.
Jis nesako, kad jie neteisingai aiškina Torą; Jis sako, kad jie klaidingai supranta Dievo širdį.
Tai yra kur kas gilesnis kaltinimas. Jėzus pateikia tokį Dievo vaizdą, kuris visiškai pakeičia jų pasaulėžiūrą.
Jie manė, kad teisumas pasireiškia ribų laikymusi; Jėzus atskleidžia, kad teisumas yra gailestingumo perteklius.
Aiškinimo pataisymas yra skausmingas;
Dievo prigimties pataisymas yra sukrečiantis.
Jų kraštutinės reakcijos atitinka pastarąjį atvejį.
6-AS PRIEŠTARAVIMAS:
„Fariziejai susirūpino dėl to, kad Jėzus pritraukdavo minias, o ne dėl teologinės krizės.“
ATSAKYMAS:
Evangelijose minimos daugelio asmenybių – Jono Krikštytojo, populiarių mokytojų, stebukladarių – pasekėjai. Tačiau fariziejai nėra vaizduojami kaip nuolat sekantys jų kiekvieną žingsnį.
Jie sutelkia dėmesį į Jėzų, nes Jo tarnystė neatitinka jokios kategorijos, į kurią jie galėtų Jį įtraukti:
- Jis yra šventas, bet liečia nešvarius.
- Jis yra teisus, bet draugauja su nusidėjėliais.
- Jis turi autoritetą, bet yra švelnus.
- Jis galingas, bet nuolankus.
Šis prieštaravimas ir yra grėsmė.
Minios tiesiog sustiprina pavojų, kad Jo šventumo modelis – grindžiamas gailestingumu – gali tapti nauja norma.
Taigi pagrindinė problema yra ne populiarumas, o konkuruojanti vizija, ką reiškia būti dievobaimingam.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 7:
„Fariziejai tikrai rūpinosi nusidėjėliais – jie mokė atgailos ir moralinės pertvarkos.“
ATSAKYMAS:
Taip, bet jie rūpinosi nusidėjėliais iš tolo. Atgaila buvo bendravimo su bendruomene sąlyga.
Jėzus pakeičia šią tvarką:
Jis suteikia bendruomeniškumą prieš atgailą.
Jis siūlo priklausymą prieš moralinį pasikeitimą.
Jis gydo prieš tai, kai moko.
Toks požiūris verčia jų modelį atrodyti dvasiškai nevaisingą ir emociškai šaltą.
Tai taip pat reiškia, kad pats Dievas yra arčiau sugriuvusiųjų nei ribų saugotojų.
Fariziejai negali to priimti, nes tai pastatytų juos už Dievo veiklos centro ribų.
Kitaip tariant:
Jie norėjo, kad nusidėjėliai atgailautų,
bet nenorėjo, kad Dievas mylėtų nusidėjėlius pirmiausia.
8-AS PRIEŠTARAVIMAS:
„Evangelistai perdėjo Jėzaus kritiką fariziejų atžvilgiu.“
ATSAKYMAS:
Net jei pripažintume literatūrinį apdorojimą, pagrindinė tema kyla iš paties Jėzaus:
„Aš atėjau ne teisiuosius, bet nusidėjėlius pašaukti.“
Tai tiesiogiai kertasi su fariziejų savęs suvokimu.
Klausimas ne per didinimas, o apreiškimas.
Jėzus atskleidžia, kad Dievo gailestingumas nėra nukreiptas ten, kur fariziejai manė, kad jis bus.
Jei Mesijas iš tiesų yra nusidėjėlių draugas, tuomet ne fariziejai yra dvasinis centras, o dvasiai akli.
Joks pasakojimo formavimas negali sušvelninti tokio smūgio.
9-AS PRIEŠTARAVIMAS:
„Jūsų interpretacija fariziejus traktuoja psichologiškai; ji peržengia teksto ribas.“
ATSAKYMAS:
Pats tekstas rodo:
- obsesyvų stebėjimą (Mt 9, 12, 15, 19),
- emocines reakcijas (pyktį, baimę),
- viešus spąstus (Mt 22),
- sąmokslus, siekiančius sunaikinti Jėzų (Mt 12, 14).
Tai nėra vien tik intelektualiniai nesutarimai.
Emociniai ir elgesio modeliai rodo grėsmę tapatybei – gerai dokumentuotą dinamiką žmogaus religinėje psichologijoje.
Evangelijų autoriai nepsichologizuoja; jie aprašo elgesį, atitinkantį egzistencinį nestabilumą.
PRIEŠTARAVIMAS 10:
„Jei jie tikrai bijojo gailestingojo Mesijo, kodėl tiesiog neatsisakė savo pasaulėžiūros?“
ATSAKYMAS:
Nes atsisakyti tos pasaulėžiūros reiškia:
- prisipažinti, kad visą gyvenimą buvo klaidingai nukreiptas uolumas,
- pripažinti, kad jie klaidingai suprato Dievą,
- prarasti religinį prestižą,
- priimti gailestingumą, o ne užsitarnauti pritarimą,
- pripažinti, kad nusidėjėliai yra arčiau Dievo nei jie patys.
Tai nėra intelektualus poslinkis;
tai religinės tapatybės mirtis.
Šiuo požiūriu jų pasipriešinimas tampa ne tik suprantamas, bet ir tragiškai nuspėjamas.
IŠVADA
Mano interpretacija atlaiko pagrindinius prieštaravimus, nes ji atspindi tai, ką iš tiesų rodo Evangelijos pasakojimas:
Jėzus nekėlė grėsmės fariziejų taisyklėms – Jis kėlė grėsmę pasakojimui, kurį jie patys sau pasakojo apie tai, kam Dievas teikia malonę, ir apie tai, kas jie patys yra.
O kai žmogaus tapatybė grindžiama tuo, kad jis yra teisusis, mintis, jog Dievas gali praeiti pro šalį ir prisėsti prie nusidėjėlių, tampa nepakeliamai skausminga.