Mato 5:23–26 nėra nauja tema, o to paties Jėzaus įspėjimo, duoto 5:21–22, tęsinys ir konkretizavimas. Paviršutiniškas ištraukos aiškumas („eik susitaikyti“, „greitai susitark“) slepia gilesnę moralinę logiką, kuri tampa matoma tik tada, kai ją skaitome per saviteisumo, keršto ir nepagrįsto pasitikėjimo Dievu prizmę. Leiskite man pabandyti tai paaiškinti.
1. Tęstinumas, o ne pertraukimas: 5:23–26 kaip 5:21–22 pratęsimas
Labai svarbu neskaityti Mato 5:23–26 kaip bendros moralinės pastabos apie tai, kad reikia būti maloniam ar mandagiai spręsti konfliktus. Struktūriškai tai yra iliustracija to, ką Jėzus ką tik kalbėjo, pratęsimas: apie pyktį, kuris virsta teismu ir kerštu.
5:21–22 Jėzus atskleidžia vidinį pavojų prisiimti teisėjo vaidmenį savo „broliui“. 5:23–26 Jis pateikia du konkrečius scenarijus, kurie parodo, kaip ši teisianti laikysena pasireiškia religiniame ir teisiniame gyvenime. Esmė ne vien susitaikymas; esmė ta, kas nutinka, kai savimi pasitikintis, religingas žmogus atsisako gailestingumo ir reikalauja savo teisių.
Šis tęstinumas paaiškina, kodėl Jėzus šiuos posakius pateikia čia, prieš pereidamas prie svetimavimo ir skyrybų. Jis vis dar kovoja su ta pačia moraline liga: saviteisumu, kuris tiki, kad gali atsilaikyti prieš Dievą, bet sulaiko gailestingumą kitiems.
2. Auka prieš gailestingumą: kodėl čia pasirodo altorius
Altoriaus scenos negalima atskirti nuo Jėzaus pakartotinio tvirtinimo, kad Dievas trokšta gailestingumo, o ne aukos (Oz 6:6, atkartota Mt 9:13; 12:7). Pati auka nėra smerkiama. Smerkiama aukos naudojimas kaip gailestingumo pakaitalas arba, dar blogiau, kaip būdas jį apeiti.
Scenarijus yra sąmoningai nepatogus. Garbintojas jau yra prie altoriaus. Auka yra paruošta. Tai akimirka, kai žmogus natūraliausiai tikisi dieviško pritarimo ir atleidimo. Ir būtent tada Jėzus sako: sustok.
Kodėl? Nes žmogus prisimena, kad „tavo brolis turi kažką prieš tave“. Tai labai svarbu. Jėzus nesako: „jei prisimeni, kad turi kažką prieš savo brolį“, kas būtų akivaizdu po 5:22. Vietoj to, dėmesys pasikeičia: kažkas turi pretenzijų prieš tave.
Esmė pražūtinga tiems, kurie laiko save teisiais:
Jūs kreipiatės į Dievą prašydami atleidimo, o kažkas kitas stovi prieš Dievą su skundu prieš jus. Jūs prašote Dievo pasigailėjimo, o pats atsisakote suteikti gailestingumą.
Šiuo požiūriu įsakymas palikti auką yra ne ritualinis, o diagnostinis. Jis atskleidžia prieštaravimą: jūs bandote gauti gailestingumą vertikaliai, o horizontaliai jį neigiate. Jėzaus logika yra paprasta ir griežta: Dievui nepatiks tokie mainai.
3. Graikų kalbos klausimas: ar „kata sou“ reiškia pagrįstą pretenziją?
Galime iškelti labai subtilų ir svarbų klausimą dėl graikiško posakio ἔχει τι κατὰ σοῦ („turi ką nors prieš tave“). Ar tai būtinai reiškia, kad brolio ieškinys yra pagrįstas?
Gramatinis požiūriu – ne. Prielinksnis kata („prieš“) pats savaime nesuteikia moralinio teisėtumo. Jis tiesiog nurodo prieštaravimą, kaltinimą ar nuoskaudą. Kitur Naujajame Testamente kata vartojamas tiek teisėtiems, tiek klaidingiems, perdėtiems ar piktavališkiems kaltinimams reikšti.
Šis dviprasmiškumas yra sąmoningas ir teologiškai reikšmingas.
Jei Jėzus turėjo omenyje „pagrįstą ieškinį“, mokymas būtų moraliai lengvas: „Jei ką nors įskaudinai, eik ir ištaisyk“. Tiesa, bet vargu ar radikalu. Vietoj to, Jėzaus formuluotė palieka atvirą daug labiau nerimą keliančią galimybę: kito asmens ieškinys jums gali atrodyti nepagrįstas, neteisingas ar net absurdiškas.
Ir būtent čia ir yra perspėjimo esmė.
4. Saviteisinis kaltinamasis: pasitikėjimas, įstatymas ir pavojus
Jūsų pateiktas tarno, bendro turto, įrankių, išsiskyrimo pavyzdys – tai ne spekuliatyvi vaizduotė; jis puikiai atitinka teksto moralinę logiką.
Tiek 5:23–24, tiek 5:25–26 Jėzus kreipiasi į asmenį, kuris yra įsitikinęs:
- pasitikintis savo religine padėtimi („Aš atnešu auką“),
- pasitikintis savo moraline pozicija („kito reikalavimas neteisingas“),
- pasitikintis savo teisine kompetencija („Aš galiu laimėti teismą“).
Šis asmuo nelaiko savęs nusikaltėliu. Jis laiko save protinga, doru, skriaudžiama šalimi. Ir būtent šį pasitikėjimą Jėzus sugriauna.
5:25–26 teisiniame vaizdinyje įspėjimas yra ne „pralaimėsi, nes esi kaltas“, bet „pralaimėsi, nes vietoj gailestingumo reikalavai teismo“. Pavojus yra ne teisinis nekompetentingumas; tai moralinis klaidingas apskaičiavimas. Reikalaudamas teisių, nuosprendžių ir griežto teisingumo, žmogus patenka tiesiai į sistemą, kurioje jam taip pat bus taikomas griežtas teisingumas.
Tai lygiai tokia pati logika kaip ir Mato 18:23–35. Tarnas, kuriam atleista didžiulė skola, atsisako atleisti mažą, nes mano esąs teisus. Šeimininko reakcija nėra emocinė, o teisminė: puikiai – tada teisingumas. Gailestingumas atimamas, teismas taikomas, po to seka kalėjimas.
Kalėjimas 5:26 („neišlipsi, kol nesumokėsi iki paskutinio skatiko“) funkcionuoja tame pačiame simboliniame registre. Kalbama ne apie civilinį procesą; kalbama apie neišvengiamą teismo, kai gailestingumas atmetamas.
5. Kodėl Jėzus perspėja „nugalėtoją“, o ne „pralaimėtoją“
Vienas iš lengviausiai praleidžiamų šios ištraukos bruožų yra tai, kas yra perspėjamas. Jėzus nesikreipia į silpnuosius, išnaudotuosius ar apgautuosius. Jis kreipiasi į tą, kuris mano, kad gali sau leisti tvirtai stovėti.
Lygiai taip pat, kaip 5:22 Jėzus perspėjo įžeistą asmenį dėl keršto teismo, čia Jis perspėja pasitikintį savimi ginamąjį nereikalauti teisingumo. Abiem atvejais Jėzus gina tą patį asmenį nuo savęs paties.
Mokymas nėra: „Klysti, todėl pralaimėsi.“
Jis yra: „Net jei esi teisus, pralaimėsi, jei pasirinksi teismą, o ne gailestingumą.“
Štai kodėl šis mokymas atrodo nelogiškas ir todėl jis taip dažnai suplokštinamas iki bendros moralinės pamokos. Jėzus nesiūlo sveiku protu pagrįstų patarimų. Jis atskleidžia karalystės apvertimą: Dievo ekonomikoje tas, kuris atsisako gailestingumo, pats save teisia, net kai techniškai yra teisus.
6. Nuoseklumas su platesniu Kalno pamokslu
Šiuo požiūriu, Mato 5:23–26 puikiai dera su toliau pateiktais žodžiais:
- „Nesipriešinkite piktadariui“
- „Duok tam, kuris prašo“
- „Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą“
Tai nėra įsakymai, skirti įgalinti skriaudėjus. Tai įspėjimai savimi pasitikintiems žmonėms, kad instinktas ginti savo teises bet kokia kaina yra dvasiškai mirtinas. Jėzus neromantizuoja neteisybės; Jis atskleidžia paslėptą moralinio griežtumo kainą.
Nuolatinė tema yra tokia: teismas yra pavojinga teritorija žmonėms. Kai į ją žengiate – religinis ar teisinis – kviečiate standartą, kuris jūsų nepagailės.
7. Sintezė: ko Jėzus iš tikrųjų čia moko
Apibendrinus, Mato 5:21–26 sudaro vieną, nuoseklų įspėjimą:
- Neleiskite pykčiui virsti teismu.
- Neleiskite teismui virsti kerštu.
- Neleiskite kerštui prisidengti teisumu.
- Neprašykite Dievo gailestingumo, tuo pačiu metu jo neteikdami kitiems.
- Nepasitikėkite auka, įstatymu ar teisingumu, kad išgelbėtų jus nuo teismo.
- Pirmiausia rinkitės gailestingumą – ne todėl, kad kiti jo nusipelno, o todėl, kad jūs nusipelnėte.
Jėzus negrasina; Jis įsikiša. Jis kalba žmonėms, kurie užtikrintai eina teismo, altoriaus ir teismo link, ir iš esmės sako: „Sustokit. Atsisukit. Rinkitės gailestingumą dabar, kol dar galite.“