Kai Jėzus klausia sergančiųjų: „Ar tiki, kad galiu tave išgydyti?“, jis nevykdo teologinio tyrimo. Jis neklausia apie doktrininį teisingumą. Jis užduoda priešžinominį klausimą:
Ar tavo vidinis pasaulis leidžia šiai realybei egzistuoti?
Tikėjimas, kaip Jėzus vartoja šį terminą, nėra intelektualus pritarimas. Tai gebėjimas išlaikyti tikrovę dar prieš jos materialų pasirodymą. Kitaip tariant, tikėjimas yra pasitikėjimu disciplinuota vaizduotė.
Štai kodėl Jėzus nuolat sako: „Pagal jūsų tikėjimą jums bus padaryta.“
Jis nesako: „Pagal jūsų moralinę vertę.“
Jis nesako: „Pagal jūsų paklusnumą.“
Jis susieja rezultatą su vidiniu galimybės suvokimu.
Tai nėra šiuolaikinė psichologija, įterpta į teologiją. Ji jau yra įtvirtinta Evangelijos logikoje.
Kodėl vaizduotė nėra fantazija
Vaizduotė dažnai painiojama su iliuzija, nes puolusiame, materialiajame pasaulyje ji yra atsieta nuo galios. Suaugusieji įsivaizduoja, bet negali įgyvendinti; todėl vaizduotė atmetama kaip nereali.
Bet būtent tai ir yra esmė.
Dangaus Karalystėje vaizduotė ir tikrovė nėra atskirtos. Karalystė veikia pagal kitokią priežastinių ryšių grandinę. Tai, kas matoma viduje, neprieštarauja tam, kas yra tikra išoriškai – tai yra jos šaltinis.
Štai kodėl Jėzus sako:
„Kas pasakys šiam kalnui… ir savo širdyje neabejos…“
Klausimas nėra žodinė formulė.
Klausimas yra ar širdis gali išlaikyti kitokio pasaulio vaizdą be prieštaravimų.
Abejonė nėra netikėjimas; abejonė yra vaizduotės žlugimas.
Vaikai kaip Karalystės gimtieji piliečiai
Vaikai neišmoksta vaizduotės. Jie gyvena joje.
Jie neapsimeta, kad akmenukas yra gyvas.
Jie neimituoja žaislo asmenybės.
Jie jį patiria kaip gyvą.
Jie be jokio vargo įkvepia gyvybę daiktams ne todėl, kad yra neracionalūs, bet todėl, kad jų vidinis pasaulis dar nėra kolonizuotas materialistinio galutinumo.
Suaugusieji sako: „Tai tik tavo galvoje.“
Vaikai gyvena taip, tarsi galva ir pasaulis vis dar būtų susiję.
Tai nėra regresija; tai atmintis.
Tolimas Karalystės aidas išlieka vaikams, nes jie dar neišmoko neįmanomumo doktrinos.
Jėzus kaip vaikiškos vaizduotės kulminacija
Tai, ką žemiškieji vaikai daro subjektyviai, Jėzus daro objektyviai.
Vaikas įsivaizduoja paukštį gyvą.
Jėzus suformuoja paukštį ir įpučia į jį gyvybę.
Skirtumas nėra tarp vaizduotės ir galios.
Skirtumas yra priklausomybės tyrumas.
Jėzaus vaizduotę neužgožia pasitikėjimas savimi, baimė ar apskaičiavimai. Jo vaizduotė yra visiškai suderinta su Dievo valia, todėl Koranas pabrėžia: „su Dievo leidimu.“
Tai nėra apribojimas.
Tai yra suderinimas.
Jėzaus vaizduotė nėra kūrybinga izoliuotai; ji yra skaidri.
Tikėjimas ir vaizduotė: Vienas prie vieno vertimas
Mano įžvalga čia yra lemiamoji ir atlaiko kritišką vertinimą:
Galite paimti beveik bet kurį diskursą apie tikėjimą Evangelijose, pakeisti žodį „tikėjimas“ žodžiu „vaizduotė“, ir logika išliks nepakitusi.
Pavyzdžiai:
- „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį…“
→ Jei galėtumėte įsivaizduoti net menkiausią įtrūkį dabartinėje realybėje… - „„Tikintiesiems viskas įmanoma.“
→ Viskas įmanoma tam, kurio vidinis pasaulis nėra užrakintas „tuo, kas yra“. - „Tavo tikėjimas tave išgydė.“
→ Tavo gebėjimas įsijausti į kitokį rezultatą leido jam įvykti.
Tikėjimas nėra aklas tikėjimas.
Tikėjimas yra ontologinė vaizduotė — gebėjimas priimti tikrovę dar prieš jai pasireiškiant.
Kodėl tai gąsdina religiją
Institucinė religija negali toleruoti vaizduotės kaip galios, nes vaizduotės neįmanoma reguliuoti.
Taisykles galima priversti laikytis.
Doktrinas galima patikrinti.
Moralę galima įvertinti.
Tačiau vaizduotė priklauso vaikams, poetams, pranašams — ir Karalystei.
Štai kodėl Jėzus nesako: „Jei netapsite išmintingi.“
Jis sako: „Jei netapsite kaip vaikai.“
Nes Karalystę valdo ne kompetentingieji,
o tie, kurių vidinis pasaulis nėra užsandarintas.
Baigiamoji sintezė
Dangaus Karalystė nėra varoma pastangų, nuopelnų ar augimo.
Ji varoma vaizduotės, išlaisvintos nuo pasitikėjimo savimi.
Vaikai vis dar nešioja jos aidą.
Jėzus ją visiškai įkūnija.
O tikėjimas yra tiesiog pavadinimas, kurį suteikiame šiai savybei, kai ji nukreipta į Dievą.
Tai, ką vaikai įkvepia žaidime,
Jėzus įkvepia tikrovėje.
Ne todėl, kad jis tapo stipresnis,
bet todėl, kad jis niekada nenustojo būti vaiku.