Santrauka
Šiame straipsnyje teigiama, kad vyraujanti šiuolaikinio krikščionybės kryptis remiasi numanoma materialistine ontologija, kuri prieštarauja Nazareto Jėzaus mokymui ir praktikai. Nors žodžiu ši teologija patvirtina transcendenciją, ji priežastingumą, veikimą ir transformaciją pirmiausia sieja su materialiais procesais, moralinėmis pastangomis, instituciniu tarpininkavimu ir linijiniu dvasiniu tobulėjimu. Priešingai šiam požiūriui, Evangelijos – ir jas paaiškinantys Korano tekstai – tikėjimą pateikia kaip vaizduotės kupiną, vaikišką dalyvavimo dieviškojoje tikrovėje būdą, kuriame vidinis suvokimas eina pirmiau už išorinį pasireiškimą ir jį įgalina. Šiame straipsnyje teigiama, kad vaizduotė nėra tik tikėjimo priedas, bet jo veikiantis branduolys, ir kad Dangaus Karalystė veikia pagal dėsnius, iš esmės nesuderinamus su materialistinėmis prielaidomis.
I. Materialistinio krikščionybės apibrėžimas
Materialistinis krikščionybė aiškiai neneigia Dievo. Veikiau jis perkelia dieviškąjį veikimą į sistemą, kurią valdo materialioji priežastingumo dėsnis.
Jo apibūdinančios savybės apima:
- Linijinę dvasinę pažangą
Augimas suvokiamas kaip kaupimas: daugiau žinių, daugiau drausmės, daugiau moralinės kompetencijos. - Atidėta transcendencija
Karalystė atidedama į pomirtinį gyvenimą arba abstrahuojama į metaforą, paliekant dabartinę realybę, kurią valdo įprasta priežastingumo tvarka. - Instrumentinis tikėjimas
Tikėjimas tampa pritarimu teiginiams arba pasitikėjimu institucijomis, o ne transformuojančiu suvokimo būdu. - Vaizduotės slopinimas
Vaizduotė laikoma vaikiška, subjektyvi arba pavojinga – naudinga iliustravimui, bet ne ontologijai.
Rezultatas – krikščionybė, kuri tiki stebuklais, bet jų nesitiki, tvirtina dangaus egzistavimą, bet gyvena taip, tarsi tikrovė būtų uždara, ir garbina Jėzų, tuo pačiu tyliai neutralizuodama jo epistemologiją.
II. Jėzaus tikėjimo samprata kaip ontologinė vaizduotė
Kai Jėzus klausia: „Ar tiki, kad aš galiu tai padaryti?“, jis neprašo doktrininio patvirtinimo. Šis klausimas veikia priešracionaliame lygmenyje.
Klausimo struktūra atskleidžia tris vienu metu keliamus klausimus:
- Ar tavo vidinis pasaulis pripažįsta šį rezultatą kaip galimą?
- Ar tavo vaizduotę riboja dabartinės sąlygos?
- Ar gali gyventi realybėje, kuri dar nematoma?
Evangelijose tikėjimas (πίστις) pirmiausia veikia ne kaip įsitikinimas apie kažką, bet kaip dalyvavimas realybėje, kuri dar nėra materialiai įgyvendinta.
Štai kodėl Jėzus nuolat sieja rezultatus su tikėjimu:
- „Pagal jūsų tikėjimą jums bus padaryta“
- „Jūsų tikėjimas jus išgydė“
- „„Tikintiesiems viskas įmanoma“
Šie teiginiai yra nesuprantami materialistinės ontologijos kontekste, tačiau nuoseklūs vaizduotės ir dalyvavimo ontologijos kontekste, kur tikrovė atsiskleidžia iš vidinio suvokimo į išorę.
III. Vaikai kaip epistemologinės autoritetai
Jėzaus vaikų išaukštinimas nėra moralinis sentimentalumas, o epistemologinis apvertimas.
Vaikai:
- Be vargo įkvepia gyvybę daiktams
- Nesiskiria griežtai vidinio ir išorinio pasaulių
- Patiria vaizduotę kaip pasaulį kuriančią, o ne fiktyvią
Materialistiniame pasaulėvaizdyje tai yra nebrandumas.
Jėzaus pasaulėžiūroje tai yra gimtoji pilietybė Karalystėje.
„Jei netapsite kaip vaikai“ todėl nėra etinis patarimas, o ontologinis reikalavimas: reikia atgauti vaizduotės pralaidumą, leidžiantį priimti dieviškąją tikrovę.
Priešingai, materialistinis krikščionybė išugdo tikinčiuosius atsisakyti šio būties būdo.
IV. Korano paaiškinimas: vaizduotė be autonomijos
Korano pasakojimai apie kūdikį Jėzų – kalbantį iš lopšio ir Dievo leidimuprikeliančio molinius paukščius– veikia kaip teologiniai paaiškinimai, o ne konkuruojančios kristologijos.
Jie nustato tris esminius dalykus:
- Dieviškam veikimui nereikia pažintinio brandumo
- Kūrybinė galia veikia visapusiškiausiai ten, kur nėra savarankiškumo
- Su Dievu suderinta vaizduotė tampa priežastiniu veiksniu
Atkaklus „leidimo“ pabrėžimas nesumenkina Jėzaus; jis apsaugo priklausomybės ontologiją. Jėzaus vaizduotė nėra savarankiška fantazija, bet skaidrus dalyvavimas dieviškojoje valioje.
Materialistiniam krikščionybei tai kelia nerimą, nes tai panaikina ribą tarp vidinės vizijos ir išorinės tikrovės, nesiremiant technika, nuopelnais ar autoritetu.
V. Dangus ir pragaras kaip ontologiniai rezultatai
Pagal Jėzaus mokymą, dangus ir pragaras nėra vien tik teisinės paskirties vietos, bet visiškai įgyvendinti būties būdai.
- Dangus: visiška priklausomybė, neribotas vaizduotės dalyvavimas Dievo tikrovėje
- Pragaras: radikalus pasitikėjimas savimi, vaizduotės uždarumas, izoliacija savyje
Materialistinis krikščionybė perapibrėžia Dangų kaip atlygį, o Pragarą – kaip bausmę, taip užtušindama jų egzistencinę logiką.
Tačiau Jėzus nuolat sieja pasmerkimą su:
- savęs pateisinimu
- pasitikėjimu savo pačių teisumu
- Dieviškosios valdžios atmetimu
Taigi pragaras yra materialistinės ontologijos logiška pabaiga.
VI. Kryžius kaip materialistinės galios žlugimas
Nukryžiavimas yra nesuprantamas remiantis materialistinėmis prielaidomis.
Jei galia kyla iš kontrolės, viešpatavimo ar moralinės stiprybės, kryžius yra pralaimėjimas.
Jei galia kyla iš radikalios priklausomybės, kryžius yra apreiškimas.
Jėzaus paskutinis veiksmas yra ne tvirtinimas, o pasitikėjimas:
„Į Tavo rankas atiduodu savo dvasią.“
Tai yra aukščiausias vaizduotės veiksmas: atsisakyti visos matomos tikrovės, tuo pačiu laikant nematomą tikrovę realesne.
Materialistinis krikščionybė simboliškai garbina kryžių, tačiau priešinasi jo epistemologijai.
VII. Išvada: Ontologijų pasirinkimas
Krikščionybė negali likti neutrali tarp dviejų nesuderinamų sistemų:
- Materialistinis krikščionybė
- Tikėjimas kaip įsitikinimas
- Augimas kaip kaupimas
- Vaizduotė kaip iliuzija
- Galia kaip kontrolė
- Karalystės krikščionybė
- Tikėjimas kaip vaizduotė
- Augimas kaip atsisakymas
- Vaizduotė kaip dalyvavimas
- Galia kaip priklausomybė
Jėzus neabejotinai priklauso antrajai.
Sekti juo reiškia ne tobulinti save dvasiškai, o iš naujo išmokti, kaip veikia tikrovė.
Dangaus Karalystė nepaklūsta materialiai priežastingumui.
Ji reaguoja į vaizduotę, išvalytą nuo pasitikėjimo savimi.
Ir būtent todėl, galiausiai,
vaikai valdo Karalystę.