Pirmojo amžiaus Judėjos pasaulyje graikiškas terminas „lēstai“ (λῃσταί), tradiciškai verčiamas kaip „plėšikai“, turėjo daug konkretesnę ir politiškai įkrautesnę reikšmę nei šiuolaikinis žodis. Jis pirmiausia nereiškė smulkių vagių ar atsitiktinių plento nusikaltėlių. „lēstai“ reiškė ginkluotus sukilėlius, maištininkus ir antiromėniškus banditus – vyrus, kurie veikė visuomenės pakraščiuose, bet dažnai buvo vedami nacionalistinių ar religinių motyvų.
Toks vartojimas yra nuoseklus Naujajame Testamente ir šiuolaikiniuose istoriniuose šaltiniuose. Visų pirma, Barabas aiškiai vadinamas „lēstēs“ ir apibūdinamas kaip asmuo, dalyvavęs sukilime, kurio metu buvo įvykdyta žmogžudystė (Morkaus 15:7; Jono 18:40). Barabas toli gražu nebuvo eilinis nusikaltėlis, jis greičiausiai buvo kovotojas revoliucionierius – būtent tokia figūra, į kurią kai kurie žydai žiūrėjo su niūriu susižavėjimu, o ne su moraliniu pasibjaurėjimu. Daugeliui Romos okupacijos metu tokie vyrai nebuvo tiesiog nusikaltėliai; jie buvo smurtaujantys pasipriešinimo dalyviai, kartais laikomi nesėkmingais išlaisvintojais.
Žydų istorikas Juozapas Flavijus plačiai vartoja terminą „lēstai“ apibūdindamas sukilėlių grupuotes, veikusias Judėjoje prieš ir per Žydų karą (66–70 m. po Kr.). Jo raštuose „lēstai“ nėra kišenvagiai ar įsilaužėliai, o organizuotos gaujos, dažnai besislepiančios dykumų regionuose, puolančios Romos pajėgas ir jų kolaborantus bei vykdančios savo pačių žiauraus teisingumo formą. Šios grupuotės taikėsi į mokesčių rinkėjus, informatorius, Romos ar Erodo kolaborantus ir kitus, kurie buvo laikomi Izraelio išdavikais.
Šis istorinis kontekstas radikaliai pakeičia tai, kaip Jėzaus auditorija būtų girdėjusi gerojo samariečio palyginimo pradžią:
„Vienas žmogus leidosi iš Jeruzalės į Jerichą ir pateko tarp „lēstai“...“
Pirmojo amžiaus klausytojui tai ne iš karto reiškia atsitiktinę nelaimę. Tai kelia nerimą keliantį klausimą: kodėl šie vyrai jį užpuolė? Politiškai nestabilioje aplinkoje „lēstai“ užpuolimas dažnai reiškė kaltę sukilėlių akyse, o ne vien nesėkmę. Kelias iš Jeruzalės į Jerichą – izoliuotas, pavojingas ir simboliškai susijęs su kunigų bei administracinėmis kelionėmis – būtų buvęs tikėtinas maršrutas asmeniui, susijusiam su valdančiąja sistema.
Taigi, kai Jėzus sako, kad vyras buvo išrengtas ir paliktas pusgyvis, klausytojai neįsivaizduos nepavykusio apiplėšimo. Jie greičiausiai įsivaizduos tyčinę, simbolinę bausmę – smurtą, naudojamą viešai pažymėti ką nors kaip žmonių priešą. Tai kerštas, o ne oportunistinė vagystė.
Svarbu, kad tai paaiškina, kodėl terminas „lēstai“ vartojamas vietoj kitų graikiškų žodžių, reiškiančių vagis ar smurtaujančius užpuolikus. Jei evangelisto tikslas būtų tik pasakyti, kad vyras buvo sumuštas apiplėšimo metu, būtų galima naudoti aiškesnį ir neutralesnį žodyną. „lēstai“ pasirinkimas kviečia klausytoją į politinę ir moralinę įtampą okupuotoje Judėjoje, kur smurtas dažnai buvo interpretuojamas per lojalumo ir išdavystės prizmę.
Trumpai tariant, gerojo samariečio palyginimo „plėšikus“ geriausia suprasti ne kaip paprastus banditus, o kaip ideologiškai motyvuotus banditus, veikiančius žiauriame okupacijos, pasipriešinimo ir keršto cikle. Tai pripažinus, istorija atkuria pirminį ryškumą ir padeda suprasti, kodėl kiekvieno veikėjo reakcija yra tokia morališkai įkrauta.