1. Stebinantis įsakymas
Kai Jėzus išsiuntė savo mokinius, jis davė keistą nurodymą:
„Nesiimkite nieko kelionei – nei krepšio, nei duonos, nei pinigų, nei antros tunikos. Liekite viename name. Jei jus išvarys, nusibraukite dulkes nuo kojų.“
Iš pradžių tai skamba kaip radikalaus pasitikėjimo Dievu išbandymas. Tačiau Evangelijos net nesutaria – Matas sako „be lazdos“, o Morkus – „imkite tik lazdą“. Jei tai būtų apie absoliutų pasitikėjimą, kodėl yra skirtumų?
Galbūt esmė yra gilesnė nei tik pasitikėjimas.
2. Dėmesio perkelimas į šeimininką
Paprastai mes tai suprantame kaip mokinių centrinį požiūrį: apaštalas yra herojus, pasikliaujantis Dievu.
Bet kas, jei tai yra orientuota į priimančiąją pusę?
Kas, jei apaštalas visai nėra pagrindinis veikėjas, o Dievo dovana kitam asmeniui?
Kas, jei tikslas siųsti juos vargšus yra ne šlovinti jų tikėjimą, o suteikti tinkamai priimančiajai pusei galimybę parodyti svetingumą?
3. Apaštalas kaip Dievo dovana
Apaštalas keliauja lengvai, todėl priimančioji pusė turi galimybę aprūpinti.
Apaštalas apsistoja viename name, todėl šeimininkas gauna visą palaiminimą, o ne jo dalį.
Apaštalas ten sutelkia savo mokymą, todėl šeimininkas išgirsta visą žinią.
Šiame modelyje apaštalas nėra našta – jis yra atlygis. Dievas pasirenka ką nors iš miestelio, kad pagerbtų jį, padaręs jo savo pasiuntinio šeimininku.
4. Kodėl apsistoti viename name?
Jei evangelizacija būtų susijusi su efektyvumu, apaštalas turėtų eiti iš namų į namus, plačiai skleisdamas žodį. Bet Jėzus tai draudžia. Kodėl?
Nes svarbu ne maksimalus aprėptis, o maksimalus palaiminimas.
Visas miestas yra vertinamas pagal tai, kaip jie elgiasi su šiuo vieninteliu pasiuntiniu. Ir vertas šeimininkas yra išaukštinamas, priimdamas patį Kristų apaštalo asmenyje.
5. Dulkių ir atmetimo
Kai miestas atstumia apaštalą, mokinys nusibrauna dulkes nuo savo kojų.
Tai nėra prakeikimas, bet pripažinimas: „Šie žmonės niekada nebuvo Dievo išrinkti šeimininkai.“ Jų atstumimas yra jų jau sukietėjusių širdžių simptomas.
6. Didžioji palyginimo sąsaja
Vėliau, Mato 25 skyriuje, Jėzus apibūdina Paskutinįjį teismą:
„Buvau alkanas, ir jūs man davėte valgyti.“
„Aš buvau ištroškęs, ir jūs man davėte gerti.“
„Aš buvau svetimas, ir jūs mane priėmėte.“
„Aš buvau nuogas, ir jūs mane aprengėte.“
Kas yra šis „alkstantis svetimas“? Tai apaštalas, išsiųstas be duonos.
Kas yra šis „nuogas“? Tai mokinys, kuriam draudžiama imti antrą tuniką.
Kas yra tas „svetimas“? Tai pasiuntinys, atvykęs į naują miestą be nieko.
Misijos instrukcijos ir teismo palyginimas yra dvi tos pačios monetos pusės.
Apaštalo trūkumas sukuria išbandymą. Priimantysis savo svetingumu atskleidžia savo širdį.
7. Teologinis širdies plakimas
Mokinys savo skurdu yra scena, kurioje atsiskleidžia priimantysis.
Tikrosios avys atsiskleidžia tuo, kaip jos priima Dievo pasiuntinį.
Ožkos atsiskleidžia tuo, kad jį atstumia.
Mokinys nėra herojus. Šeimininkas yra tas, kurį Dievas išskiria.
Misionierius yra veidrodis; šeimininko atspindys yra tai, ką Dievas teisia.
8. Pamoka mums
Kai priimame tuos, kuriuos siunčia Dievas – silpnus, vargstančius, svetimus – mes ne tik darome labdarą. Mes priimame patį Kristų.
Kai tarnaujame, mes ne tik tenkiname poreikį, bet ir įžengiame į „vertingo šeimininko“, kurį Dievas gerbia, vaidmenį.
Misija yra ne tik pasitikėjimas Dievu. Ji yra erdvės, kurioje kiti gali būti palaiminti per svetingumą, kūrimas.