Pamenu akimirką, kai pirmą kartą Jį pamačiau. Minios apsupo Jį lyg ištroškę vyrai prie šulinio, o aš, raštininkas, nuo jaunystės mokytas Įstatymo, stebėjau Jį su tokiu alkio jausmu, kokio niekada nebuvau patyręs studijuodamas šventus ritinius. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvau perrašinėjęs Šventąjį Raštą, bet Jis jį ištarė taip, tarsi patys žodžiai priklausytų Jam. Su kitais mokslininkais diskutavau apie teisinių nutarimų subtilybes, bet Jo žodžiai skleidė paprastumą ir autoritetą, kuris ištirpdė tuos ginčus lyg rūkas ryto saulėje.
Tą dieną Jis stovėjo netoli rytinio mūsų kaimo pakraščio. Šviesa jau pradėjo blėsti, o ore tvyrojo sutemus vėstančių laukų kvapas. Už mūsų lapės slinko iš savo urvų nakčiai, o paukščiai sklandė namo, link savo lizdų. Pasaulis judėjo jam būdingu ritmu: pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal – ciklas, toks pat senas kaip ir kūrinija.
Jis ką tik buvo davęs įsakymą išvykti. Ne tiesiog „eiti“ – girdėjau Jo vartojamą žodį, aperchomai, žodį, reiškiantį palikti šią vietą. Tai buvo žodis, vartojamas apibūdinant žmogų, kuris išeina iš vietos neketindamas grįžti. Tai mane pribloškė. Tai mane suintrigavo. Kažkas manyje pašoko.
Nesupratęs, ką darau, žengiau į priekį. „Mokytojau“, – tariau garsiau nei norėjau, – „aš seksiu paskui Tave, kad ir kur Tu eitum.“
Žodžiai išsprūdo su drąsa, kuri nustebino net mane. Mano kolegos būtų iš manęs pasityčioję, jei būtų išgirdę. Raštininkas – aš, žinantis įstatymą, mokantis kitus – kalbėjau kaip impulsyvus jaunuolis. Bet aš tai rimtai kalbėjau. Arba bent jau norėjau tai rimtai pasakyti. Kažkas Jame mane traukė stipriau nei pareiga, nei baimė, net nei saugumo jausmas.
Jis atsisuko ir pažvelgė į mane. Buvau matęs daug mokytojų, vertinančių ir netgi teisiančių mokinius. Tačiau Jo žvilgsnis buvo kitoks. Atrodė, lyg Jis žiūrėtų į visą mano gyvenimą vienu metu – į mano praeitį, dabartį, net į tas savęs dalis, kurias buvau slėpęs nuo kitų.
Jis parodė mums už nugaros, į lapes, dingstančias savo urvuose. „Lapės turi guolius“, – tyliai tarė jis. Tada pakėlė ranką link paukščių, besisukančių į savo lizdus. „Dangaus paukščiai turi kur sugrįžti.“
Tada jo akys vėl nukrypo į mane, ir tylumas išnyko. Jo balsas tapo tvirtas, nepajudinamas, beveik sunkus ir prasmingas: „Bet Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“
Pajutau, kaip užgniaužia kvapą.
Jis nekalbėjo apie tai, kur miegos šiąnakt. Jis man sakė, kad Jo kelias neturi kelio atgal. Nebuvo guolio, į kurį būtų galima grįžti po dienos darbų. Nebuvo pažįstamos vietos, kurioje būtų galima įsikurti pasibaigus kelionei. Jo misija judėjo į priekį, tiesiai ir be pertrūkių, tarsi kelias, vingiuotas per dykumą be išsišakojančių takų.
Jo balse girdėjau ne skurdą, o tikslą. Ne nerimą, o neišvengiamybę.
Tada supratau, kad mano pažadas – kad ir kur Tu eitum – buvo daug sunkesnis, nei suvokiau. Įsivaizdavau, kad seku Jį iš miesto į miestą, dalinuosi Jo išmintimi, mokysiuosi iš Jo, galbūt net padedu Jam mokyti. Neįsivaizdavau, kad paliksiu savo gyvenimą be grįžimo. Neįsivaizdavau, kad žengsiu keliu, kuriuo senasis pasaulis praras tave tą akimirką, kai pakelsi koją žengti pirmą žingsnį.
Kol stovėjau sustingęs, į priekį žengė kitas mokinys, kuris jau buvo ėjęs su Juo ilgiau nei aš. „Viešpatie“, – tarė jis, – „leisk man pirmiausia nueiti ir palaidoti savo tėvą.“
Mūsų kultūroje šis prašymas buvo šventas. Niekas neatsakydavo žmogui, gedinčiam savo tėvo. Niekas nesiūlė jam atsisakyti tokios pareigos. Tačiau Mokytojas pažvelgė į jį su tokiu pat iškilmingumu, kokį rodė man, ir tarė: „Sek paskui mane, ir leisk mirusiesiems laidoti savo mirusiuosius.“
Ir staiga viskas, ką Jis man pasakė, tapo aišku. Jei net tam vyrui – jau Jo mokiniui – buvo uždrausta grįžti net akimirkai atlikti tokią pareigą, ką tai reiškė man?
Tai reiškė būtent tai, ką jaučiau pirmuosiuose Jo žodžiuose: kai išeini su Juo, negali grįžti atgal.
Žiūrėjau į blėstančią šviesą, į pažįstamus kaimo stogų kontūrus, į laužo šviesą, pradedančią švytėti namų languose, kur šeimos netrukus rinksis valgyti. Tai buvo mano žmonės. Tai buvo mano gyvenimo ritmas. Viskas manyje skaudėjo nuo to, ko Jis prašė, svorio.
Mokytojas vėl atsisuko į kelią, o Jo mokiniai sekė paskui Jį. Stebėjau, kaip jų siluetai juda pirmyn, kol dulkės juos prarijo.
Aš likau. Bent jau tą naktį.
Tačiau Jo žodžiai nuo to laiko manęs neapleido. Jie ateina pas mane kiekvieną vakarą, kai lapės pradeda klajoti, o paukščiai pakyla nuo lizdų. Jie man primena, kad kiekvienas žemės padaras turi sugrįžimo vietą – išskyrus Tą, kuris eina Karalystės keliu.
Ir aš žinau štai ką: jei kada nors vėl seksiu Juo, turiu tai daryti taip, kaip Jis perspėjo – nesitikėdamas sugrįžimo, neprisirišdamas prie gyvenimo ritmo, nelaukdamas namų, jei kelias taptų per sunkus.
Nes Jo kelias eina tik į priekį, ir tie, kurie jį pasirenka, turi juo eiti tuo pačiu keliu.