Trumpas atsakymas – ne.
Tačiau priežastis yra kur kas gilesnė nei paprastas vengimas ar nuosprendis. Ji glūdi pačioje „prisikėlimo“ esmėje Jėzaus Kristaus atveju.
Dauguma žmonių įsivaizduoja prisikėlimą kaip tam tikrą reanimaciją – kad Jėzus, nukryžiuotas, miręs ir iš dalies suiręs, staiga vėl atgijo, išlaikydamas visus savo kančių prisiminimus. Pagal šią prielaidą, natūralu būtų tikėtis, kad jis triumfuodamas sugrįš pas tuos, kurie jį pasmerkė – pas Pilotą, Kajafą ar Sanhedriną – ir įrodys, kad jie klydo.
Tačiau Jėzaus prisikėlimas nebuvo zombių tipo biologinio gyvenimo tęsinys po mirties. Kaip sakoma Šventajame Rašte, tai buvo Dievo Tėvo darbas – dieviškas apvertimas, priežastingumo atkūrimas. Jėzus nebuvo tiesiog atgaivintas; Tėvas jį perkėlė į atnaujintą egzistencijos laiko liniją – realybės sferą, kurioje nukryžiavimas buvo įveiktas, o ne tiesiog išgyventas.
Todėl, kai jis pabudo, tai buvo ne kapavietėje, o sode – tame pačiame Getsemanės sode, kur jis meldėsi: „Ne mano valia, bet Tavo tebūnie“. Atrodė, tarsi būtų praėjusi tik sekundė. Jis vis dar matė agonijos žymes ant žemės, bet jo kūne nebuvo jokių žaizdų, jis neprisiminė skausmo, nesuvokė, kad stovėjo prieš Pilotą ar vyriausiąjį kunigą. Tėvo veiksmas atkūrė jį iki taško, kuris buvo šiek tiek už pasidavimo ribos, bet ne už kančios ribos.
Šioje naujoje priežastingumo grandinėje Jėzus neturėjo jokios priežasties pasirodyti prieš tuos, kurie jį teisė ar nukryžiavo, nes jis, tikrąja to žodžio prasme, jų visai nesutiko. Ką jis būtų pasakęs – „Jūs gi manęs nenužudėte“? Tai nebūtų nei tarnavę tiesai, nei išgelbėjimui. Jo užduotis po prisikėlimo buvo ne apginti save prieš nedorėlius, bet užbaigti mokyti tuos, kurie liudys dievišką gailestingumą ir naują kūriniją.
Atkreipkite dėmesį, kad visuose evangelijų pasakojimuose prisikėlęs Jėzus niekada tiesiogiai nekalba apie nukryžiavimo patirtį kaip apie prisiminimą. Jis mini ją tik kaip būtinybę – „būtina, kad Kristus kentėtų ir įeitų į savo šlovę“. Ši kalba rodo atsiribojimą: jis pripažįsta istorinį faktą, bet ne kaip įvykį, kurį jis patyrė savo dabartinėje sąmonėje.
Taigi, istoriniai liudytojai matė nukryžiuotą ir mirusį Jėzų; jų liudijimas lieka teisingas. Bet objektyvioje realybėje po prisikėlimo ta istorija buvo pranokta. Tai, kas jiems atrodė kaip galutinė mirtis, aukštesnėje dieviškosios priežastingumo tvarkoje jau buvo panaikinta.
Taigi, Pilotas ir Kajafas nematė ir negalėjo pamatyti prisikėlusio Kristaus. Jų vaidmuo istorijoje liko uždaras laiko juostoje, kuri baigėsi prie kryžiaus. Jėzus neturėjo su jais jokių nesutarimų atkurtoje tvarkoje – nei jokios priežasties vėl pasirodyti vien tam, kad įrodytų, jog jie klydo. Prisikėlimas nebuvo kerštas, bet transformacija. Tie, kurie siekė valdžios ir teismo, neturėjo dalies tame pasaulyje; tie, kurie siekė tiesos ir atleidimo, turėjo.