Niekada neketinau Juo sekti. Iš pradžių ne. Tokie vyrai kaip aš nesekė neapmokytais Galilėjos mokytojais. Mes juos apžiūrėdavome, vertindavome, prireikus pataisydavome – ir atmesdavome. Tokia buvo tvarka. Ir kai pirmą kartą išgirdau Jo vardą – „Jėzus iš Nazareto“, – tikėjausi, kad jis nebus kitoks. Nazaretas! Koks pranašas kyla iš tokios vietos? Mes turėjome savo Raštus, savo mokytojus, savo tradicijas. Žinojome, kur gyvena teisumas.
Bent jau taip maniau.
Viskas prasidėjo nuo minios. Kur tik Jis eidavo, žmonės rinkdavosi taip, kaip niekada anksčiau nebuvau matęs: muitininkai, žvejai, elgetos, moterys su abejotina reputacija, ligoniai ir nešvarūs – visi jie spaudėsi prie Jo, tarsi šventumas sklistų iš Jo drabužių. Stebėjome iš tolo, kaip teisieji stebi neišmanėlius. Ir vis dėlto... aplink Jį nebuvo jokio chaoso. Kažkaip Jo akivaizdoje gėda, kuri apėmė tuos žmones, tarsi atpalaidavo savo gniaužtus. Kai Jis palietė nešvarius, jie pasikeitė – ne Jis. Tai negalėjo manęs nejaudinti.
Iš pradžių sau sakiau, kad stebiu Jį, nes tai mano pareiga. Mes, fariziejai, esame Įstatymo sergėtojai. Mūsų užduotis – apsaugoti Izraelį nuo apgaulės. „Kodėl jūsų mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ – vieną dieną paklausėme Jo mokinių, apsimesdami, kad tai paprastas klausimas. Bet jis nebuvo paprastas. Jis net nebuvo sąžiningas. Tiesa ta, kad manęs nepribloškė Jo atsargumo stoka. Mane gąsdino Jo gėdos trūkumas. Jis valgė su nusidėjėliais, tarsi jie priklausytų prie Jo stalo. Jis sėdėjo tarp jų, tarsi jie būtų seni draugai.
Jis mus pavertė į mažus.
Tą dieną žvejai sėdėjo arti Jo. Muitininkai pasilenkė, tarsi pirmą kartą girdėtų Dievo balsą. Ir kai Jis išgirdo mūsų klausimą, Jis mūsų nebarė. Jis nepuolė gintis. Jis tiesiog pasakė: „Sveikiesiems nereikia gydytojo, bet ligoniams.“ Ir tada, cituodamas pranašą Ozėją – Ozėją iš visų pranašų! – Jis tarė: „Eikite ir pasimokykite, ką tai reiškia: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.“
Manimi perbėgo šiurpuliukai.
Gailestingumo? Ne aukos? Argi Jis nesuprato, kad auka yra tyrumo pagrindas, šventyklos garbinimo gyvybės šaltinis, skirtumo tarp teisiojo ir nusidėjėlio ženklas? Bet Jis kalbėjo taip, tarsi gailestingumas būtų tikroji šventovė, tarsi užuojauta būtų altorius, ant kurio ilsisi Dievo palankumas.
Vis dėlto sau pasakiau, kad tai teologinė klaida. Štai kodėl mes grįžome. Štai kodėl mes stebėjome. Štai kodėl mes abejojome.
Bet tada iškilo pasninko klausimas.
Mes pasninkavome. Jono mokiniai pasninkavo. Tai buvo atsidavimo ženklas, rimtumo ženklas. Ir štai Jis – šis Jėzus – vėl valgė. Net juokėsi, apsuptas žmonių, kurie nebuvo užsitarnavę teisės džiaugtis. Kaip kas nors galėtų pasitikėti mokytoju, kuris sušvelnino dvasinę drausmę? Taigi mes Jo paklausėme: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“
Šį kartą Jis pažvelgė į mus – ne pro mus, ne per mus, o į mus. Tai buvo neramu.
„Ar vestuvių svečiai gali gedėti, kol su jais yra Jaunikis?“ – paklausė jis.
Jaunikis. Jis kalbėjo taip, tarsi būtų Izraelio vilties centras, Tas, už kurį meldėmės, Tas, kuris atkurs Dievo buvimą tarp mūsų. Bet jei Jis buvo Jaunikis, tai kuo tai pavertė mus – savarankiškai pasiskelbusius šventumo sergėtojais? Kokį vaidmenį atlikome vestuvėse, kuriose atstumtieji buvo garbingi svečiai?
Ir tada kažkas manyje lūžo.
Iki tos akimirkos tikėjau, kad Jį atmečiau, nes Jis klydo. Bet staiga pamačiau tiesą: Jį atmečiau, nes Jis galėjo būti teisus. Jei Jis yra Mesijas – jei Dievas tikrai pasirenka sėdėti su sulaužytais, pakelti nešvarius, pirmiausia ieškoti nusidėjėlio – tai viskas, ant ko pastačiau savo gyvenimą, yra dulkės.
Kaip priimti gailestingumą, kai jūsų garbė buvo pastatyta ant teismo? Kaip priimti užuojautą, kai jūsų galia priklauso nuo atsiskyrimo? Kaip galite pripažinti, kad Dievo buvimas yra prie tų pačių stalų, prie kurių atsisakėte sėdėti?
Jaučiausi demaskuotas.
Tą dieną supratau, kad nebijau netikro Mesijo. Bijojau tikrojo. Bijojau Mesijo, kuris pirmiausia nekreips dėmesio į mus, kuris nepateisins mūsų aukų, kuris nepagirs mūsų teisumo, kuris nepaplos mūsų riboms. Bijojau Mesijo, kuris pašauks nusidėjėlius pirmiau nei teisiuosius, kuris išgydys nešvarius anksčiau nei pastebės besilaikančius švaros, kuris pasirinks žvejus savo draugais, palikdamas mūsų sales neaplankytas.
Bijojau Mesijo, kuris atėjo pas juos, o ne pas mus.
Po tos dienos atidžiau sekiau Jį – bet ne tam, kad mokyčiausi. Sekiau Jį, kad apsisaugočiau. Kad apsaugočiau pasaulį, kurį buvau sukūręs. Nes jei Jis teisus, tai mano teisumas yra tuščias, mano tyrumas – kaukė, o mano tikrumas – trapi iliuzija.
Ir vis dėlto... kartais, tyliomis akimirkomis, susimąstau:
O kas, jei Dievas, kurį Jis apreiškia, iš tikrųjų yra Izraelio Dievas?
O kas, jei gailestingumas iš tikrųjų yra šventumo širdis?
O jeigu mes – tokie tikri dėl savo tyrumo – esame tie, kuriems reikia išgijimo?
Aš dar nežinau atsakymo.
Bet aš žinau štai ką: aš nebeseku Jo tam, kad Jį demaskuočiau.
Aš Jį seku, nes giliai širdyje bijau, kad Jis mane demaskavo.