Jono evangelijoje yra savitas momentas, kai po to, kai Šėtonas įžengia į Judą, Jėzus sako Šėtonui: „Ką ketini daryti, daryk greitai.“ Šie žodžiai dažnai traktuojami kaip priėmimo ar neišvengiamybės gestas. Tačiau toks skaitymas nepaiso teiginio funkcinio pobūdžio. Jėzus neaprašo, kas įvyks. Jis įsikiša į tai, kaip tai įvyks.
Norėdami tai suprasti, turime pradėti nuo paprasto pastebėjimo: šėtono veiksmai, kaip jie pateikiami Šventajame Rašte, nėra chaotiški. Jie vyksta pagal procedūrą.
Dviejų etapų išbandymo struktūra
Aiškiausias šios struktūros pavyzdys yra Jobo knygoje. Ten Jobo kančia vyksta griežta seka. Pirmiausia sužeidžiama viskas aplink jį – jo turtas, tarnai, vaikai. Tik po to, kai šis išorinis sluoksnis išardomas, prasideda antrasis etapas, kai fiziškai paliečiamas pats Jobas.
Tai atskleidžia modelį, kuris nėra atsitiktinis, o procedūrinis:
- Pirmas etapas: išorinė plėtra – supanti aplinka, kiti žmonės, išorinė parama
- Antras etapas: tiesioginis kontaktas – pats žmogus, jo kūnas, tiesioginė kančia
Tai nėra kintantis ar pasirenkamas susitarimas. Tai dviejų etapų procesas. Antrasis etapas neprasideda atskirai; jis seka po pirmojo.
Ką iš tikrųjų reiškia „Daryk tai greitai“
Jei ši struktūra yra tikra, tai Jėzaus žodžiai įgauna labai tikslią reikšmę.
„Daryk tai greitai“ negali reikšti įvykių pagreitinimo paviršutiniškai. Tai nereiškia greitesnio ėjimo, skubaus veikimo ar laiko greitinimo. „Tai“ reiškia procesą, o ne vieną veiksmą. Ir jei tas procesas susideda iš dviejų skirtingų etapų, tai „padaryti jį „greitą“ turi tik vieną galimą reikšmę:
Pašalinti vieną iš etapų.
Yra tik du etapai. Antrojo negalima pašalinti, nes tai yra lemiamas momentas – tiesioginis kontaktas, paties Jėzaus kančia. Todėl vienintelis būdas padaryti procesą „greitą“ yra visiškai nutraukti pirmąjį etapą.
Šiame kontekste pagreitėjimas nėra susijęs su greičiu. Tai susiję su struktūriniu mažinimu.
Pirmosios fazės prevencija
Pašalinus pirmąją fazę, pasekmės yra tiesioginės ir konkrečios.
Mechanizmas, kuris paprastai plėstųsi į išorę – pritrauktų kitus, padarytų šalutinę žalą, silpnintų aplinkinį ratą – niekada negali prasidėti. Puolimas neplinta. Jis nedidėja. Jis nesikaupia.
Štai kodėl suėmimo metu Jėzus reikalauja, kad kiti būtų paleisti. Jo susirūpinimas nėra retorinis; jis atspindi jau priimtą ankstesnį sprendimą. Išorinė banga buvo nutraukta.
Mokiniai nesuimami. Jiems fiziškai nedaroma žalos. Net ir demaskuoti jie nėra suimami. Procesas, kuris paprastai juos apimtų, buvo užkirstas iš esmės.
Petro atvejis
Iškalbingas pavyzdys yra apaštalas Petras. Jis patenka tiesiai į priešišką aplinką, yra atpažįstamas ir jam gresia aiškus pavojus. Įprastoje išorinės bangos fazėje tai būtų idealus momentas procesui plėstis – sugauti, kaltinti, eskaluoti.
Tačiau nieko iš to neįvyksta. Taip yra ne todėl, kad nebuvo galimybės. Taip yra todėl, kad mechanizmas, kuris paverstų galimybę suėmimu, jau yra išjungtas.
Net Petro išsižadėjimas jau yra įprogramuotas į Petrą, kad šis neeskaluotų situacijos savo prisipažinimu, kai suėmėjai dvejoja ką daryti. Išsižadėjimas yra į priekį numatytų veiksmų realizacija.
Išorinė fazė neįsijungia.
Teismo sutelkimas vien tik į Jėzų
Pašalinus pirmąjį etapą, visas procesas sukrenta į antrąjį.
Nėra laipsniško kaupimosi. Nėra plintančios žalos. Nėra besiplečiančio rato. Konfrontacija tiesiogiai pereina į galutinę formą: pats Jėzus yra paliečiamas – suimamas, sumušamas, nuplakamas ir nukryžiuojamas.
Tai yra antrasis etapas, tiesioginis kontaktas, vykstantis be išankstinio visko aplink jį sunaikinimo.
Rezultatas – visiškas teismo sutelkimas:
Tai, kas paprastai vyktų daugeliui, yra priversta baigtis tik su vienu.
Ne leidimas, o pertvarkymas
Svarbu suprasti, ko Jėzus nedaro.
Jis nesuteikia leidimo – leidimas jau yra.
Jis neskelbia įgaliojimų – įgaliojimai jau akivaizdūs.
Jis neišreiškia atsistatydinimo – niekas scenoje nerodo nenoro.
Žodžiai atlieka kitą paskirtį:
Jie pertvarko procedūrą.
Jie nutraukia pradinį etapą ir iš karto priverčia procesą įgyti galutinę formą.
Rezultatas: jokių nuostolių tarp savųjų
Kitur Jėzus aiškiai pareiškia, kad neprarado nė vieno iš jam duotųjų, išskyrus tą, kuris numatytas Šventajame Rašte. Tai nėra pasyvus stebėjimas. Tai sąmoningo įsikišimo rezultatas.
Užkirsdamas kelią išorinei fazei, jis užtikrina:
- niekas kitas nebus sugautas
- niekas kitas nebus fiziškai sužalotas
- neįsigalės jokia besiplečianti naikinimo grandinė
Mokinių apsauga nėra atsitiktinė. Ji pasiekiama keičiant, kaip galėtų vystytis ataka.
Išvada
Įsakymas „padaryti tai greitai“ dažnai suprantamas kaip skubumas. Iš tikrųjų tai yra tikslumas.
Dviejų fazių šėtoniško veikimo struktūroje – pirmiausia išorinis plitimas, tada tiesioginis kontaktas – yra tik vienas būdas padaryti procesą „pagreitintą“: pašalinti pirmąją fazę. Jėzus būtent tai ir daro.
Jis ne tik pakelia tai, kas artėja. Jis neleidžia jam plisti, nutraukia jo pradinį judėjimą ir priverčia jį nusileisti vienam ant jo paties.
Tai nėra pagreitėjimas laike.
Tai struktūros pertraukimas.