Yra paprastas, bet reiklus atspirties taškas: mes iš tikrųjų nežinome, kas yra demonai jokia mechanistine prasme. Šventasis Raštas patvirtina jų realumą, tačiau nepateikia techninio „mikroskopo“ jų prigimčiai. Bandymai kurti išsamias teorijas iš susidūrimų linkę grįžti prie savęs, sustiprindami tai, kuo interpretatorius jau tiki. Jei taip yra, progresas prasideda ne nuo paaiškinimų dauginimo, o nuo jų išaiškinimo – atsisakant traktuoti demonų susidūrimus kaip naujų, objektyvių žinių apie pačius demonus šaltinį.
Nuo to, kai žiūrime į modelius, o ne į teorijas, išryškėja labiau pagrįstas vaizdas. Evangelijų pasakojimuose, ypač Morkaus evangelijoje, demonai nemoko; jie nutildomi. Rezultatai priklauso ne nuo informacijos išgavimo iš jų, o nuo to, kas su jais susiduria, būsenos ir autoriteto. Dėmesys nuolat perkeliamas nuo reginio į tikėjimą, maldą ir žmogaus būklę. Koranas taip pat pabrėžia vidinę orientaciją – prisiminimą, nuoširdumą ir prieglobsčio ieškojimą – o ne bet kokį techninį nematomų subjektų manipuliavimą. Tekstai nukreipia mus į praktiką, o ne į mechanizmą.
Šiame kontekste veikiantis modelis gali būti aiškiai suformuluotas: demonai veikia kaip parazitai. Tai ne biologiniai organizmai, darantys atsitiktinę žalą, o priklausomi agentai, kurių veikla sunaikina šeimininką. Žmonių pasaulyje jie nepasireiškia kaip savarankiškos būtybės su savo stabilia „infrastruktūra“; jie ieško būsto – vietų, kuriose galėtų gyventi, protų ir gyvenimų, kuriuos galėtų užimti. Šventojo Rašto vaizdinys apie klajojančias dvasias, ieškančias „namų“, puikiai atspindi šią priklausomybę. Parazitui reikia šeimininko; be jo jis neramus.
Tačiau svarbiausia yra paklausti, kur klesti parazitai. Medicinoje parazitai nekuria aplinkos; jie ją išnaudoja. Aplaidumas, nestabilumas ir griūtis sukuria spragas. Žmonių pasaulyje tai reiškia, kad demonų pasireiškimas nėra geriausiai suprantamas kaip izoliuotas vieno individo defektas. Tai signalas apie aplinką, kuri nebuvo palaikoma – santykių, moralės ar dėmesio požiūriu. Sergantis asmuo tampa matomu tašku, kuriame pasireiškia gilesnis disbalansas.
Tai perfrazuoja atsakomybę. Liga pirmiausia yra paciento problema, o gydytojas ją gydo. Tačiau demoniškas trikdymas tekstuose elgiasi kitaip: jis „reaguoja“ į tuos, kurie su juo susiduria, ir nesėkmė atsispindi ant jų. Mokinių priekaištas dėl tikėjimo stokos (vėlgi Morkaus evangelijoje) yra ne apie atvejo sunkumą, o apie respondentų būklę. Problema nėra uždara; ji yra santykių dalis.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, „apsėsto“ žmogaus buvimas reiškia daugiau nei tik individą. Jis įtraukia šeimą, pašalinius asmenis ir tuos, kurie teigia galį padėti. Trikdžiai patraukia dėmesį – dažnai chaotiškai – ir priverčia susidurti su tuo, kas buvo nepastebėta. Pamišę žmonės užstoja kelią praėjimui, šeimos kenčia, bendruomenės neramios. Įvykis yra trikdantis būtent todėl, kad nukreipia dėmesį į apleistą realybę.
Tai taip pat paaiškina, kodėl susitelkimas į dramatišką „išvarymą“ gali tapti neproduktyvus, netgi begalinis – savotiškas Sizifo darbas. Jei neatsižvelgiama į esminę aplinkos būklę, parazitas randa kitą atramos tašką. Patys tekstai nuo spektaklio linksta prie atkūrimo: dėmesio asmeniui, įsitraukimo į jo istoriją ir perorientavimo į centrą praktikų (tikėjimo, maldos, nuoširdumo). Tai nėra techniniai svertai, taikomi demonui; tai būdai atkurti žmogaus nuosavybės teisę į save.
Nuosavybė yra esminis žodis. Kai žmogus yra suskaidytas, ignoruojamas arba redukuojamas iki objekto – vertinimo, baimės ar smalsumo – atsiveria erdvė įsiveržimui. Kai žmogus yra matomas, išlaikomas nuolatinis dėmesys ir vėl įžeminamas nuosekliame savęs suvokime prieš Dievą, ta erdvė susiaurėja. Šia prasme veiksmingiausias atsakas yra ne paversti demoną scenos centru, o grąžinti žmogų į centrą – tyliai, nuosekliai ir be teatrališkumo.
Išvada yra reikli: demoniškas trikdymas iš dalies yra mūsų problema. Ne todėl, kad mes jį „sukeliame“ supaprastintu būdu, bet todėl, kad aplinka, kurioje gyvename ir kurią formuojame, gali būti apleista. Fariziejaus ir „nusidėjėlio“ figūra Evangelijose pabrėžia šį teiginį. Sprendimas, kuris atitolina ir atmeta, neišsprendžia būklės; jis gali padėti palaikyti patį apleistumą, kuriame atsiranda tokie trikdžiai.
Jei šis permąstymas yra teisingas, praktinis kelias yra aiškus net ir neturint išsamios teorijos. Pirma, atsisakykite paslėptų žinių nuo demonų paieškų; jos neduoda jokių, kurios ištaisytų mūsų supratimą. Antra, atkreipkite dėmesį į modelius, kurie nuolat padeda: malda, nuolankumas, pastovumas ir rūpestis. Trečia, traktuokite apraiškas kaip santykių disbalanso signalus, o ne kaip pavienes keistenybes. Ir galiausiai, prisiimkite atsakomybę už aplinką – ypač už tuos, kurie joje silpniausi.
Šiuo požiūriu demonai yra parazitai, atskleidžiantys aplaidumą. Jie nemoko mūsų, kas jie yra. Jie verčia mus susidurti su pasekmėmis to, kuo nesugebėjome būti vienas kitam.