Empirinis pažinimas per dalyvavimą (Luko 10)
(Luko evangelija 10:1–24)
1. Kontekstas yra misija, o ne abstrakcija
Lemtinga daugelio interpretacijų klaida yra traktuoti Luko 10:21–22 kaip metafizinį teiginį, atsietą nuo įvykių. Tačiau Lukas kruopščiai įtvirtina jį patirtyje.
Viskas prasideda nuo Septyniasdešimties dviejų misijos.
Ši misija nėra eksperimentas; tai paties Jėzaus būties būdo atkartojimas.
- Jie siunčiami be atsargų
- Be savisaugos priemonių
- Be socialinio sverto
- Be religinio prestižo
- Be imantraus filosofinio diskurso
Visa jų egzistencija kelyje yra vaizduojama žinia:
Pati priklausomybė nuo Dievo ir kitų yra Karalystė.
Ir jų skelbimas yra atitinkamai paprastas:
„Prisiartino Dievo karalystė.“
Jokios teorijos.
Jokio paaiškinimo.
Jokios gynybos.
Tik buvimas.
2. Kodėl tai sukuria empirinį žinojimą (γινώσκω)
Turime tai suprasti empirinio pažinimo (γινώσκω), o ne konceptualaus žinojimo požiūriu.
Žmogus negali būti empiriškai pažintas vien stebėjimu.
Reikia įžengti į to žmogaus egzistencijos būdą.
Mokiniai ne tik atstovauja Jėzui.
Jie įžengia į jo egzistencinę padėtį.
Ir tik po to jie praneša:
„Net demonai mums paklūsta!“
Tai ne tikslas. Tai tik šalutinis poveikis.
3. Egzistencinė valdžia (ἐξουσία) be valdžios siekimo
Jėzaus atsakymas yra labai svarbus:
„Aš stebėjau, kaip Šėtonas krenta kaip žaibas iš dangaus.“
Tai ne sveikinimo pastaba.
Tai interpretacinis atsakymas.
Šėtono „kritimas“ neįvyksta todėl, kad mokiniai tapo galingi. Tai įvyksta todėl, kad jie tapo per maži, kad jis juose išsilaikytų.
Mano įžvalga:
Kunigaikštystės išgyvena dėl savęs teigimo, savęs išdidinimo ir pasipriešinimo.
Kai šie dalykai išnyksta, visa sistema griūva.
Štai kodėl Jėzus iš karto perfrazuoja mokinių džiaugsmą.
4. „Nesidžiaukite...“ – Apsauga nuo mažumo praradimo
„Nesidžiaukite, kad dvasios jums paklūsta...“
Kodėl?
Nes džiaugsmas kažkieno pavergimu sukuria galios suvokimą. Ir tą akimirką, kai žmogus suvokia save kaip galingą, jis nebėra mažas.
Pasikeitimas būtų iš karto:
- Mažumas griūva
- Priklausomybė ištirpsta
- Autoritetą susigrąžina ego
- Ir tos pačios jėgos, kadaise buvusios pavergtos (demonai), vėl įgyja svertą
Taigi Jėzus nukreipia džiaugsmą į vienintelį saugų objektą:
„Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“
Kodėl tai saugu?
Nes tai neturi nieko bendra su pasiekimais, poveikiu, dominavimu ar gebėjimais.
Tai tiesiog priklausymas jai.
5. Kas yra „mažutėliai“?
Apibrėžkime tai labai tiksliai.
„Mažutėlis“ nėra:
- naivus
- neišmanantis
- emociškai nesubrendęs
„Mažutėlis“ yra tas, kuris:
- atmeta savęs išaukštinimą
- atmeta galią kaip tapatybę
- nesukuria valdžios savisaugai
- priima radikalią priklausomybę
Tai nėra silpnumas.
Tai pasirinktas mažumas.
Ir štai kodėl „išmintingieji“ nieko nemato nors ir žiūri.
6. Kodėl išmintingi yra akli
„Išmintingieji“ konstruoja realybę iš viršaus į apačią:
- Dievas turi būti maksimaliai galingas
- Dievo Sūnus turi būti regimai dominuojantis
- Autoritetas turi būti naudojamas
- Žinios turi būti imantriai išreikštos
Tačiau Jėzus atrodo kaip:
- priklausomas
- neginkluotas
- socialiai nereikšmingas
- filosofiškai paprastas
- materialiai neturtingas
Tai sukuria neįveikiamą neatitikimą.
Išmintingiesiems Jėzus atrodo kaip prieštaravimas.
Mažutėliams jis atrodo toks pat jaukus kaip namai.
7. Jėzaus pažinimas tampant panašiu į Jį
Tai yra mano argumento esmė, ir tai giliai atitinka Luką:
Empiriškai pažinti Jėzų reiškia tapti tuo, kuo yra Jėzus.
Pirmiausia laikysena.
Mokiniai pažįsta Jėzų empiriškai, nes:
- jie stovėjo ten, kur stovi jis
- gyveno taip, kaip gyvena jis
- priklausė taip, kaip jis priklauso
- kalbėjo taip, kaip jis kalba
Taigi jie jį pažįsta du kartus:
- objektyviai, kaip žmogų priešais juos
- subjektyviai, kaip gyvenimą, vykstantį juose
Štai kodėl Jėzus privačiai atsigręžia į juos ir sako:
„Palaimintos akys, kurios mato tai, ką jūs matote.“
Daugelis matė Mesiją.
Nedaugelis mažumą matė kaip dieviškąją tiesą.
8. Pranašai ir karaliai: matymas netampant
Mano Luko 10:24 skaitymas yra ypač aštrus.
Tai ne tik chronologinis:
„Jie norėjo matyti tai, ką jūs matote, bet nematė.“
Tai egzistencinis.
Daugelis pranašų ir karalių:
- ilgėjosi Dievo
- kalbėjo apie Dievą
- tarnavo Dievui
Tačiau daugelis (ne visi) niekada neįžengė į mažumo būseną.
Jie ieškojo Dievo, tapdami dideli.
Mokiniai Dievą atranda tapdami maži.
Galutinė sintezė
Tai, kas paslėpta nuo išmintingųjų ir apreiškiama mažiesiems, yra ne kažkokia informacija, o tapatybė.
Jėzaus negalima pažinti empiriškai, nebent žengiama į jo egzistencinę priklausomybės, nuolankumo ir pasirinkto mažumo poziciją. Septyniasdešimties dviejų misija yra gyvas mokymasis būti Jėzumi. Jų valdžia demonams yra ne tikslas, o valdžios atsisakymo pasekmė. Šėtonas krenta ne todėl, kad yra puolamas, bet todėl, kad jis tampa nereikšmingas. Tikrasis džiaugsmas slypi ne pavergime, o priklausyme – dangui, kuriame gyvena tik mažutėliai. Išmintingieji to nemato, nes jie kuria viziją startuodami nuo didybės žemyn; o mažutėliai mato, nes į pasaulį ateina iš apačios. Tapti be galo mažu yra vienintelis būdas sutikti be galo didį, t.y. Dievą.